Kūdikis ar vaikas čiulpia nykštį: leisti ar drausti? (152)

Absoliuti dauguma kūdikių yra čiulpę nykštį bent kelis kartus. Skirtingų tyrimų duomenimis, nykščio čiulpimo įprotį turi daugiau nei pusė vaikų iki 2 m. amžiaus ir kas penktas-šeštas vaikas iki 5 m. amžiaus.

Kodėl kūdikiai ir vaikai čiulpia nykštį?

Nykščio (o kartais ir kito piršto) čiulpimas yra natūralus nusiraminimo būdas, tad dažniausiai mažylis čiulpia jį suirzęs, pavargęs, išsigandęs ar būdamas blogos nuotaikos. Tai taip pat jam teikia saugumo, malonios ramybės pojūtį, nes primena žindymo metu patiriamus pojūčius. Nykščio čiulpimas padeda nusiraminti ir prieš miegą ir taip padeda užsimigdyti patiems.

Yra pasvarstymų, kad nykščio čiulpimas yra labiau paplitęs vakaruose, nes kūdikiai daug anksčiau pradeda leisti laiką atskirai nuo mamos – skirtingai nuo šalių, kur kūdikiai su mama turi fizinį kontaktą iki pradeda vaikščioti, nes miega bendrose šeimos lovose, o dienos metu yra nešiojami nešioklėse.

Kokio amžiaus vaikai čiulpia nykštį?

Kaip rodo ultragarso nuotraukos, nykštį, pirštukus ir delniukus ima čiulpti dar mamos įsčiose esantys mažyliai.

Nykštį dažniausiai čiulpia kūdikiai ir vaikai iki 1-2 m.

Daugelis vaikų šį įprotį išauga iki 2-4 m. amžiaus ir tai įvyksta savaime.

Ar nykščio čiulpimas kenkia?

Įprastai pagrindo nerimauti dėl šio įpročio nėra, ypač jei tai pasitaiko retkarčiais, jei nepastebite jokių sąkandžio, dantų ar paties nykščio pakitimų, jei nykščio čiulpimas nėra intensyvus (kai kurie vaikai nykštį veikiau tiesiog laiko burnoje, o ne čiulpia) ir jei jis neužsitęsia ir vėlyvesnėje vaikystėje.

Atidžiau stebėti vaiką ir imtis priemonių reiktų tuomet, jei pastebite dantų ar nykščio pakitimų, jei nykštys yra intensyviai čiulpiamas, jei vaikas tai daro itin dažnai arba jei šis įprotis neslopsta vaikui augant.

Itensyvus, dažnas ir ilgas nykščio čiulpimas siejamas su:

• Sąkandžio problemomis. Viena iš dažniausių problemų - atviro sąkandžio susiformavimas;
• Kreivais dantukais. Perteklinis nykščio čiulpimas „išstumdo“ ne tik pieninius dantukus, nuolatiniai taip pat gali dygti kreivai;
• Didesne dantų ėduonies rizika. Ją sąlygoja sąkandžio problemos ir „susigrūdę“ dantukai;
• Suplonėjusia piršto oda, piršto odos pažeidimais ir nago plokštelės pokyčiais. Tai padidina odos ir nago infekcijų riziką;
• Lėtesne kalbos raida. Ją lemia tiek sąkandžio problemos, ir įprotis burnoje laikyti pirštą, t.y. vaikas negali tinkamai artikuliuoti, kai burna yra užimta;
• Socialinėmis problemomis. Vaikui (ypač vyresniam) gali būti sunkiau bendrauti su bendraamžiais, gali iškilti patyčių problema.

Kaip atpratinti vaiką nuo nykščio čiulpimo?

Jei manote, kad nykščio čiulpimas yra problema, galite pagelbėti mažyliui šio įpročio atsisakyti, naudodami vieną ar kelis iš žemiau pateikiamų būdų (arba pritaikyti savo sumanytą).

Pradėkite nuo stebėjimo, kokiose situacijose vaikas pradeda čiulpti nykštį – tai padės rasti tinkamą metodą, kuris, žinoma, priklausys ir nuo vaiko amžiaus: kūdikiams geriau tiks „pakaitalų“ strategija, o štai vyresnius vaikus galima pamokyti stebėti save ir sąmoningai suvaldyti savo įpročius. Pradžioje reikėtų suvaldyti nykščio čiulpimą dienos metu, o tada pereiti prie naktinio čiulpimo.

Pagrindinė taisyklė (ypatingai aktuali auginantiems vyresnius vaikus): nebarti, negėdinti vaiko. Prisiminkite, kad nykštį vaikas dažniausiai čiulpia patirdamas stresą, tad papildomas stresas – tikrai ne į naudą. Specialistai nepalaiko ir tokių metodų, kurie fiziškai trukdo nykštį čiulpti (pvz. nykščio įtvaras), jei vaikas pats neapsisprendė jų naudoti – vaikas, negalėdamas nusiraminti jam įprastu būdu tik dar labiau stresuoja.

• Raskite alternatyvų būdą nusiraminti. Jei kūdikis ar vaikas čiulpia nykštį dėl įtampos, liūdesio ar streso, padėkite vaikui rasti kitų būdų susitvarkyti su negatyviomis emocijomis. Kai jis taikosi įsikišti nykštį į burną, duokite mažyliui jo Mylimuką (paprastai vaikai turi kokį ypatingai mėgstamą daiktą – pavyzdžiui žaislą ar švelnų apklotėlį). Vyresnius vaikus skatinkite kalbėti: kas atsitiko, kodėl nusiminė, ko bijo. Pokalbis, jausmų įvardijimas padeda vaikui „išlieti emocijas“, gauti tėvų palaikymą ir nusiraminti.
• Nekreipkite dėmesio. Vaikas gali naudoti nykščio čiulpimą kaip būdą atkreipti į save dėmesį. Tad blogiausia, ką galite padaryti – nykščio čiulpimą pastebėti ir liepti liautis tai daryti. Geriau apsimeskite, kad to nepastebėjote ir pasiūlykite vaikui ką nors kartu nuveikti, pažaisti, pasikalbėkite apie ką nors (tik, šiukštu, ne apie pirštą!) – juk vaikui reikia Jūsų dėmesio!
• Pasiūlykite veiklą, kuri trukdys čiulpti nykštį. Jei kūdikis ar vaikas čiulpia nykštį užsimiršęs ir tai tiesiog „blogas įprotis“, duokite vaikui užduotį, kuriai atlikti reikia dviejų rankų – tai gali būti ir šokis susikabinus, daikto tėčiui nunešimas, žaidimas katutėmis ir pan. Kitas būdas yra pakalbinti vaiką – tai taip pat sunkiai suderinama su nykščio čiulpimu. Jei vaikas pradeda čiulpti nykštį būdamas labai susikaupęs (pavyzdžiui, klausydamas pasakos ar žiūrėdamas televizorių), pamėginkite jam paduoti kokį nors žaislą.
• Užsibrėžkite tikslą su vaiku. Tarkime, su ketverių metų vaikui galite sutarti, kad jis jau yra pakankamai didelis ir iki penktojo gimtadienio jis turėtų atsikratyti šio „žalingo įpročio“. Pasiekimams žymėti puikiai tiktų lipdukų knygelė – už kiekvieną dieną be piršto – lipdukas. Knygelei užsipildžius vaikas gauna sutartą prizą. Būtinai pagirkite vaiką už kiekvienos dienos pasiekimą! Galite kartu su vaiku sugalvoti „strategiją“ ar priemones, kurios jam padės tikslo pasiekti – pavyzdžiui, galite numegzti jam spalvingą antpirštį. Tačiau prisiminkite, kad vaikas pats turi norėti jį nešioti ir bet kada galėtų nusiimti.
• Pažaiskite „slaptą“ žaidimą. Vyresniam vaikui galite paaiškinti, kad, pavyzdžiui, čiulpdamas nykštį vaikas atrodo visais metais jaunesnis ir taip klaidina Kalėdų Senelį, todėl šis jam atneš mažiems leliukams skirtą žaisliuką. Kad taip nenutiktų, reikia tokio įpročio atsikratyti. Susigalvokite kokį slaptą ženklą (pavyzdžiui akies pamerkimą), įspėjantį vaiką, kad nykštys atsidūrė burnoje. Tai bus savotiškas „slaptųjų agentų“ žaidimas ir vaikas nejaus įtampos.
• Specialios priemonės: nagų lakai ir tepalai. Vaistinėse ir grožio prekių parduotuvėse galima įsigyti specialių nagų lakų ir tepalų, padedančių atsikratyti įpročio čiulpti pirštą ar graužti nagus. Šios priemonės yra nemalonaus, dažniausiai kartaus ar aitraus skonio ir išdžiuvusios sudaro ilgiau išliekančią plėvelę.
• Kitų vaikų pavyzdys. Šio įpročio atsikratyti taip pat padeda bendravimas ir žaidimai su vaikais, kurie tokio įpročio neturi – štai kodėl dauguma vyresnių vaikų nustoja čiulpti nykštį pradėję lankyti darželį ar mokyklą. Žinoma, labai svarbu užtikrinti, kad kiti vaikai nesišaipo ir patiems negėdinti vaiko - patiriamas stresas įprotį gali tik dar labiau įtvirtinti ir sukelti kitų problemų, pavyzdžiui, vaikas gali užsiverti, nenorėti bendrauti, imti nepasitikėti savimi.