Vaiko elgesys: kada reikia ir kodėl būtina nubrėžti ribas

„Ribos“ – gana populiarus žodis mūsų laikais. Juk dažnai girdime, kaip svarbu yra turėti asmenines ribas, spėliojame, kur yra riba tarp gėrio ir blogio, o iš vyresnės kartos dažnai išgirstame, kad „tiems dabartiniams vaikams tai jokios ribos neegzistuoja“.

Bet kas iš tikrųjų yra tos auklėjimo ribos? Auksinis narvas, į kurį įdedamas žmogus, o gal aiški šeimos hierarchija, kurios pažeisti nevalia? Aptarkime.

Ką vadiname „auklėjimo ribomis“?

Anot specialistų, auklėjimo ribos – ne kas kita, kaip vaikų drausminimas. Tai tam tikros elgesio normos ir taisyklės, nusakančios, kas yra leistina, o kas − ne. Kartais šios ribos yra aiškiai apibrėžtos, o kartais – „nerašytos“, bet nujaučiamos.

Iš anksto nustatytos ribos vaikui – palengvinimas tėvams

Teisingai nustatytas ribas iš dalies galime pavadinti tėvų gyvenimo palengvinimu. Kodėl? Nes išmokus vaiką savarankiškai jausti, koks elgesys yra priimtinas, o koks − ne, išlaisviname save nuo daugybės rūpesčių.

Apie antrus gyvenimo metus vaikas susiduria su nelengva vidine būsena: išmokęs vaikščioti, jis ima jaustis vis savarankiškesnis, todėl nori būti nepriklausomas nuo tėvų. Kita vertus, jis tebėra priklausomas, nes vis dar negali pats patenkinti visų savo poreikių. Kai norai viršija galimybes, kyla vidinis pyktis.

Rezultatas: vaikas pradeda blogai elgtis. Todėl reikėtų leisti jam žinoti, kas yra gerai, o kas – ne, jau panašiame amžiuje. Ne veltui yra sakoma: „Ką iki trejų metų į vaiką įdėsi – tą ir gausi.“

Santykiai su tėvais – ne mažiau svarbūs

Anot mokslinių tyrimų, vaiko gebėjimas kontroliuoti save tiesiogiai priklauso nuo jo santykių su tėvais. Kuo jie yra šiltesni, glaudesni, kokybiškesni – tuo didesnė tikimybė, kad vaiko vidinės drausmės mechanizmas bus stipresnis.

Kas bus, jei vaikas neišmoks paisyti taisyklių

Tėvams neparodžius vaikui jo ribų – vėliau problemos tik gilės. Ir už tėvus daugiau niekas tų ribų nubrėžti negali. Tai reikia ir tai būtina. Mat vėliau, patekę į sociumą, tokie vaikai paprastai susiduria su nemenkais bendravimo sunkumais. Jie nežino, koks elgesys yra priimtinas, o koks – ne.

Pavyzdžiui, jei vaikas yra pratęs namuose elgtis agresyviai ir nesulaukti neigiamo tėvų atsako – jis traktuoja tai kaip elgesio normą. Tačiau besielgdamas agresyviai didesnėje žmonių grupėje jis, veikiausiai, sulauks aplinkinių reakcijos.

Rezultatas: vaikas nesupras, kodėl kiti jo nemėgsta ir vengia. Gali prasidėti bendravimo sunkumai, kompleksai, o vėliau, tikėtina, – reikštis depresyvus elgesys.

Su panašia problema dažnai susiduria ir vaikai, kuriems namuose viskas buvo leidžiama. Susidūręs su platesnio pasaulio realybe (o pirmąja tokia patirtimi dažniausiai būna vaikų darželis), vaikas pradės blogai elgtis. Juk jis nepratęs girdėti „ne“.

Savikontrolė – svarbus veiksnys dar prieš einant į mokyklą

Teisingai nustatytos ribos padeda vaikui pereiti į aukštesnį elgesio kontroliavimo etapą – vidinę drausmę. Anot specialistų, šį etapą vaikas turėtų pasiekti prieš eidamas į mokyklą.

Kaip teisingai tėvai turėtų nustatyti ribas

Vos išaugus iš kūdikystės, vaikui yra nustatomos ribos: jis mokosi elgesio normų stebimas ir kontroliuojamas tėvų, auklėtojų. Vėliau sudaromas tam tikras atstumas – vaikai stebimi iš toliau, „viena akimi“. Vyresnieji įsikiša tik tada, kai tai yra būtina.

Taip pamažu vaikas pratinasi prie vidinės drausmės ir savikontrolės. Kai jis ima tinkamai elgtis būdamas vienas, nestebimas kitų, – galime drąsiai teigti, kad jau yra įvaldęs savikontrolę.

Ką daryti, jei vaikas peržengia ribas

Anot šiuolaikinių psichologų, bausmes (ne fizines!) geriausia taikyti tik tada, kai yra akivaizdi grėsmė. Pavyzdžiui, jei vaikas daro fizinę žalą kitam vaikui ar gyvūnui. Visais kitais atvejais, užuot baudžiant, vertėtų pasitelkti metodus, skirtus stiprinti elgesį, priešingą neteisingajam.

Viename lape surašykite, koks vaiko elgesys yra nepriimtinas. O kitame – koks tinkamas elgesys turėtų jį pakeisti. Veiksmai turi būti įvardyti kuo konkrečiau, kad vaikas lengvai juos suprastų. Svarbu aiškiai nustatyti, ko būtent iš vaiko yra tikimasi, ir leisti jam pakeisti savo elgesį į gerą.