Vaikų pavydo tipai (6)

Pavydo jausmas – visiškai natūralus dalykas ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų pasaulyje. Juk savanaudiškumas tam tikra prasme yra prigimtinė savybė, kurią išmokstame kontroliuoti su laiku, augdami tinkamoje aplinkoje ir matydami teigiamus pavyzdžius. To išmoks ir mažieji pavyduoliai. Štai su kokiomis pavydo formomis dažniausiai susiduria vaikai:

• Pavydas sesei ar broliui.
• Pavydas tėvams.
• Pavydas bendraamžiams.

Pavydas sesei ar broliui.

Kai namuose atsiranda kūdikis, dažnai vyresnysis vaikas jį priima su smalsumu, galvodamas apie mažylį kaip apie naują žaisliuką. Tačiau greitai jam tenka nusivilti: atsiranda tam tikrų pareigų, o didžioji dalis mamos ir tėčio dėmesio atitenka naujagimiui. Vyresnysis vaikas, apkrautas pareigomis ir atsakomybės jausmu, nejučia ima pavydėti mažajam „lengvo“ gyvenimo ir visapusiško tėvų rūpesčio.

Tačiau tokioje pačioje situacijoje vaikų tarpusavio santykiai gali susiklostyti ir visai kitaip – svarbu, kad tėvai paruoštų vyresnėlį naujagimio atsiradimui bei neprovokuotų pavydo šiam gimus. Vyresniojo vaiko padėtis gali būti labai palanki ir įdomi: jis turi daugiau privilegijų, nes yra vyresnis, jis turi „valdžią“ ir gali kontroliuoti mažesnįjį. Tai vyresnėliui turėtų patikti (tiesa, lazda turi du galus – tai gali sukelti mažojo priešiškumą ir pavydą.) 

Pavydo jausmas gali pasireikšti įvairiai: vyresnysis vaikas gali mėginti skriausti mažesnįjį, atiminėti iš jo žaislus ir nuolatos jį erzinti. Pavydus mažasis vaikas gali specialiai elgtis netinkamai, ypatingai tais atvejais, kai mažojo vaiko elgesio kontrolę tėvai patiki vyresniajam. Labai dažnas atvejis, kai mažasis ima meluoti ir pasakoti kaip yra skriaudžiamas. Nepamiršk, vaikai sugeba manipuliuoti!

Norint reguliuoti ir tinkamai valdyti santykius tarp brolių ir seserų, turėtum atsižvelgti į asmenines kiekvieno vaiko savybes. Šiuo atveju svarbus ne tik amžius bei vaiko lytis, bet ir vaiko temperamentas, charakterio bruožai (vieni vaikai nuo mažens linkę vadovauti ir reikalauti dėmesio, kiti – priešingai), gabumai, polinkiai ir t.t. Nepamiršk, kad kiekvienas vaikas nori būti labiausiai mylimas bei tėvų vertinamas ir sunkiai susitaiko su tuo, kad išskiriamas kuris nors brolis ar sesuo, net jei išskirtas vaikas yra labai mažas ar tiesiog silpnas.

Pavydas tėvams.

Kartais maži vaikai, ypatingai vienturčiai, ima pavydėti vienam iš tėvų. Jei vaikas labiau prisirišęs prie mamos – pavyduliaujama tėčiui, jei prie tėvo – vaikas ima pavyduliauti mamai. Dažniausiai tokia situacija pasitaiko vaikui šiek tiek ūgtelėjus, kuomet šeimyniniai sutuoktinių santykiai sugrįžta į įprastas vėžes, ir vaikas nebebūna vieninteliu ir svarbiausiu dėmesio centru: juk įprasta, kad kol mažylis negali savimi pasirūpinti, tėvai šokinėja ir laksto tik aplink jį, neretai pamiršdami vienas kitą. Kai vaikas paauga, tėtis ir mama gali labiau atsipalaiduoti ir daugiau dėmesio skirti sau ir savo santykiams.

Kad išvengtumėte šio tipo pavydo, leiskite vaikui nuo pat mažens suprasti, kad mamos ir tėčio santykiai yra visiškai kitokie, nei vaiko ir tėvų. Kai kurie tėvai išsigąsta mažylio pavydo ir stengiasi nerodyti dėmesio vienas kitam prie vaiko. Tačiau tai yra klaidingas elgesys: juk būtent stebėdamas vaikas mokosi ir kuria savo santykių modelius. Jei nerodysite savo jausmų, vaikas gali taip ir neišmokti, kaip asistuoti savo antrajai pusei.

Kaip tvarkytis su tokiu pavydu? Geriausiai šiuo atveju padeda kalbėjimasis. Dažniausiai iš pavydinčio vaiko lūpų galima išgirsti „mama yra mano“ arba „tėtis yra mano“. Nepergyvenkite ir nepulkite vaikui prieštarauti, nes tai sukels dar didesnį pasipiktinimą. Išlikite ramūs, apsikabinkite visi kartu ir tiesiog pasakykite „tavo mama, o mano žmona“ arba „tavo tėtis, o mano vyras“. Šis paprastas būdas nuslopina vaiko priešiškumą, nes vaikas suprata, kad santykių pobūdis yra skirtingas ir mama su vaiku (ar tėtis su vaiku) nėra „konkurentai“. 

Pavydas bendraamžiams.

Maži vaikai yra labai žingeidūs, todėl dažniausiai būna draugiški ir noriai bendrauja su kitais bendraamžiais. Iki to laiko, kai reikia dalintis daiktais: mažas vaikas gali būti egocentriškas ir pavydus, bet ne iš blogos valios. Paprasčiausiai tokio amžiaus vaikų savikontrolė nėra išsivysčiusi ir jis dar nesupranta, ką reiškia laukti savo eilės ar dalintis su kitais, todėl jam patikusį daiktą gali stverti iš rankų čia ir dabar, o negavęs to, ką turi kiemo draugas, imti trepsėti kojomis ar apsipilti ašaromis.

Tokiose situacijose nereikėtų labai nerimauti, nes iš nepagrįsto pavydo bendraamžiams greitai išaugama. Žinoma, tai nereiškia, kad netinkamas vaiko elgesys turėtų būti toleruojamas. Nors mažylis paprastai būna savanaudiškas ir galvoja tik apie save, reikia jį skatinti bendrauti su kitais vaikais, kad tobulėtų jo socialiniai įgūdžiai. Žinoma, kai susitinka du mažieji savanaudžiai, gali kilti tikras karas, tačiau jei vaikas pamėgintų bent retkarčiais pažaisti su vyresniais vaikais, kurie jau moka dalintis, tikėtina, kad ir tavo pavyduolis greitai supras, kad dalinimasis – ne toks jau ir blogas dalykas.