6 dažniausi mitai apie skiepus

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pateikia šešių dažniausiai pasitaikančių mitų apie skiepus sąrašą, kurį sudarė Ligų kontrolės ir prevencijos centras Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuos mitus dažnai kartoja tėvai, nurodydami kaip priežastis abejoti vaikų skiepijimo prasmingumu.

Mitas Nr. 1 „Dėl geresnės higienos ir sanitarinių sąlygų ligos ir be skiepų buvo pradėjusios trauktis“
Panašūs teiginiai labai dažnai pasitaiko prieš skiepijimą nukreiptoje literatūroje. Jų potekstė, matyt, kad skiepai nėra būtini. Geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, be abejo, turėjo netiesioginį poveikį sergamumui. Geresnė mityba, juolab gydymo antibiotikais ir kitų gydymo būdų atsiradimas, padidino ligonių išgyvenamumą. Erdvesni būstai ir mažesnis gyventojų tankumas sumažino ligų perdavimą, o mažesnis gimstamumas – ligoms imliems asmenims rizikingų buitinių kontaktų skaičių. Tačiau vertinant faktinį ligų paplitimą per ilgesnį laiką lieka mažai abejonių dėl skiepų reikšmingo tiesioginio poveikio net ir mūsų dienomis.

Pavyzdžiui, sergamumas tymais per daugelį metų tai kilo, tai krito, tačiau realus, nuolatinis naujų susirgimų tymais atvejų skaičiaus kritimas sutapo su tymų vakcinos skiepijimų pradžia 1963 metais. Kitų skiepijimu išvengiamų ligų paplitimo dinamika iš esmės mažai kuo skiriasi. Pasirodžius vakcinai, stebimas labai žymus naujų atvejų skaičiaus kritimas.

Galime paanalizuoti kelių išsivysčiusių šalių patirtį po to, kai jos leido imunizacijos lygiui nukristi. Trys šalys (Didžioji Britanija, Švedija ir Japonija) sumažino skiepijimą vakcina nuo kokliušo dėl su ja susijusių baimių. Poveikis buvo dramatiškas ir pasireiškė iš karto. Didžiojoje Britanijoje vakcinacijos nuo kokliušo lygiui kritus 1974 m., prasidėjo epidemija: iki 1978 m. buvo registruota daugiau nei 100 000 kokliušo atvejų, 36 mirtys. Japonijoje, maždaug tuo pačiu metu, vakcinacijos lygis sumažėjo nuo 70% iki 20 -40%. Tai lėmė susirgimų kokliušu šuolį nuo 393 atvejų be mirties atvejų 1974 m. iki 13 000 atvejų ir 41 mirties 1979 m. Švedijoje sergamumo lygis kokliušu 0-6 metų amžiaus vaikų grupėje padidėjo nuo 700 atvejų (iš 100 000 vaikų) 1981 m. iki 3 200 atvejų 1985 m.

Šie faktai gana aiškiai rodo, kad be skiepų ligos ne tik neišnyktų, bet nutraukus vakcinaciją, jos vėl sugrįžtų.

Mitas Nr. 2 „Dauguma susirgusių žmonių būna skiepyti“
Tai dar vienas argumentas, dažnai pasitaikantis prieš skiepijimą nukreiptoje literatūroje. Jo potekstė: vakcinos neveiksmingos. Išties, kai įvyksta ligos protrūkis, skiepytų asmenų tarp susirgusiųjų skaičius dažnai viršija neskiepytų asmenų skaičių – net ir kalbant apie tymų skiepus, kurių veiksmingumas naudojant pagal rekomendacijas, kaip žinia, siekia 98%.

Šis paradoksas aiškintinas dviem veiksniais. Pirma, 100% veiksmingų vakcinų nėra. Kad vakcinos būtų saugesnės nei ligos, bakterijos ar virusai yra nužudomi ar susilpninami (atenuotąja vakcina). Dėl individualių žmogaus organizmo savybių, imunitetas susiformuoja ne visiems paskiepytiems asmenims. Daugumos įprastinei vakcinacijai naudojamų vakcinų veiksmingumas siekia 85% - 95%. Antra, tokioje šalyje, kaip JAV (ar Lietuva), paskiepytųjų skaičius stipriai viršija neskiepytųjų skaičių.

Kaip šie du veiksniai sąveikauja tarpusavyje įvykus protrūkiui, kurių metu dauguma infekuotųjų yra skiepyti asmenys, geriau suprasime, paanalizavę tokį hipotetinį pavyzdį:

„Vidurinėje mokykloje iš 1 000 mokinių niekas nėra sirgęs tymais. Visi, išskyrus penkis mokinius buvo skiepyti dviem vakcinos dozėmis ir yra visiškai imunizuoti. Tymų užkrato poveikį patyrė visi, užsikrėtė visi imlūs šiai ligai mokiniai ir, žinoma, penki neskiepytieji. Bet tarp 995 skiepytų mokinių atsirado keli, kuriems nesusiformavo imunitetas. Dviejų dozių tymų vakcinos veikmingumas gali siekti > 99%. Mokykloje imunitetas po skiepijimo nesusiformavo septyniems mokiniams ir jie taip pat užsikrėtė. Todėl septyni užsikrėtimo atvejai iš 12, ar 58% visų atvejų tenka mokiniams, kurie buvo visiškai paskiepyti.“

Pavyzdys neįrodo, kad vakcina neveikia – jis įrodo viena: dauguma iš klasės vaikų buvo paskiepyti, todėl mokinių, kurie buvo paskiepyti ir kuriems nesusiformavo imunitetas, skaičius viršijo neskiepytų mokinių skaičių. Pažvelgus iš kitos pusės, iš neskiepytų vaikų tymais užsikėtė 100%, o tarp paskiepytųjų tokių buvo mažiau nei 1%. Tymų vakcina apsaugojo didžiąją dalį klasės, jei niekas klasėje nebūtų paskiepytas, tikriausiai tarp mokinių būtų 1000 užsikrėtimo tymais atvejų.

Mitas Nr. 3 „Vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, taip pat gali sukelti ilgalaikių, mums nežinomų pasekmių“
Iš tikrųjų, skiepai yra saugūs, nepaisant priešingų išvadų, kurios yra skelbiamos prieš skiepijimą nukreiptuose leidiniuose. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai. Kiekvienas mirties atvejis, apie kurį pranešama tos ar kitos šalies sveikatos apsaugos ministerijai, paprastai yra kruopščiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti, ar jis tikrai susijęs su vakcinos panaudojimu, ir jei taip, kokia tiksliai yra mirties priežastis.

Mitas Nr. 4 „Difterijos, stabligės-kokliušo (DTP) skiepai sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS)“
Yra vienas, matyt, neišnaikinamas mitas, kad DTP vakcina sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS). Šis įsitikinimas atsirado dėl to, kad tam tikra gana ribota dalis mirusių nuo SIDS vaikų neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Iš pirmo žvilgsnio, tai byloja apie priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų. Tačiau tai klaidinga logika: taip pat sėkmingai galima teigti, kad duonos valgymas sukelia automobilių avarijas, nes, ko gero, galima įrodyti, kad dauguma į avarijas patekusių vairuotojų per pastarąsias 24 valandas valgė duonos.

Jei įvertinsime tai, kad dauguma SIDS atvejų įvyksta tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas skiepijamas tris kartus sušvirkščiant DTP vakciną, tikėtina, kad skiepijimas DTP vakcina prieš pasireiškiant SIDS yra tiesiog atsitiktinumas. Iš tikrųjų, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas gerai kontroliuojamų tyrimų ir tyrėjai padarė išvadą, beveik vienbalsiai, kad mirčių nuo SIDS, chronometriškai susijusių su skiepijimu DTP, skaičius neviršijo tikėtinų atsitiktinių mirties atvejų statistinių ribų. Kitaip sakant, tos mirtys nuo SIDS vis tiek įvyktų, net jei vaikai nebūtų paskiepyti.

Iš tikrųjų, pagal kai kurių tyrimų duomenis, tikimybė, kad SIDS pasireikš tarp DTP vakcina neseniai paskiepytų vaikų buvo mažesnė. JAV Medicinos instituto ataskaitoje rašoma: „visi kontroliuojamieji tyrimai, lyginę skiepytus vaikus su neskiepytais, neatrado visai jokių sąsajų su... arba mažesnę SIDS riziką... tarp paskiepytų vaikų“ ir padarė išvadą, kad „duomenys nerodo egzistuojant priežastinį ryšį tarp [DTP] vakcinos ir SIDS.“

Tačiau, vien rizikos vertinimo nepakanka: visada būtina pasverti tiek riziką, tiek naudą. Net vieno sunkaus nepageidaujamo poveikio atvejo milijonui vakcinos dozių negalima pateisinti, jei skiepijimas neduoda naudos. Jei nebūtų skiepų, būtų daugiau ligos atvejų, o kartu su jais, daugiau rimtų šalutinio poveikio ir daugiau mirties atvejų. Antai, pasak imunizacijos nuo DTP naudos ir rizikos analizės, jei Jungtinėse Amerikos Valstijose nebūtų vykdoma imunizacijos programa, kokliušo atvejų galėtų padaugėti 71 kartą ir mirčių dėl kokliušo - keturis kartus. Vaikas gali žymiai labiau nukentėti nuo vienos iš šių ligų, nei nuo bet kokios vakcinos. Nors bet kokios rimtos pasekmės ar mirtis nuo vakcinos yra nepriimtinos, aišku ir tai, kad skiepų nauda gerokai nusveria visai nedidelę riziką, ir kad be skiepų susilauksime žymiai daugiau neigiamų pasekmių ir mirčių. Iš tikrųjų, turint savo arsenale tokią veiksmingą medicininę ligų profilaktikos intervenciją kaip skiepai, ja nepasinaudoti būtų tiesiog nusikaltimas.

Mitas Nr. 5 „Skiepijant išvengiamos ligos yra beveik visiškai sunaikintos mano šalyje, todėl skiepyti vaiką nėra reikalo“
Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Keliautojai patys to nežinodami gali atvežti šias ligas į bet kurią šalį ir, jeigu jos gyventojai neapsaugoti skiepų, šios ligos gali greitai išplisti visoje populiacijoje ir sukelti epidemiją.

Kitas dalykas: jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Todėl pasiskiepyti būtina dėl dviejų priežasčių.

Pirma, kad apsaugotume save. Net jei mums atrodo, kad tikimybė užsikrėsti viena iš šių ligų yra labai maža, vis dėlto šios ligos niekur nedingo ir jomis gali užsikrėsti bet kuris nuo jų neapsaugotas žmogus.

Antra, kad apsaugotume aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti. Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Manytume, kad ignoruoti eismo taisykles remiantis prielaida, jog kiti vairuotojai jūsų pasisaugos, yra neatsakinga. Lygiai taip, mes neturėtume tikėtis iš aplinkinių, kad jų pastangomis bus sustabdytas ligos plitimas, mes ir patys turėtume padaryti viską, ką galime.

Mitas Nr. 6 „Vaiko skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu sustiprina šalutinio poveikio grėsmę ir gali perkrauti imuninę sistemą“
Vaikai kiekvieną dieną patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos („ūminio gerklės uždegimo“) atveju nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties. Kaip rašoma 1994 m. JAV Medicinos instituto ataskaitoje „Nepageidaujami reiškiniai, susiję su skiepais vaikystėje“: „Kalbant apie šiuos įprastus reiškinius, mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vaikams skirtose vakcinose... sudarytų didelę papildomą naštą imuninei sistemai, kurioje yra pasireiškusi imunosupresija“.

Iš tikrųjų, moksliniai duomenys rodo, kad vienu metu atliktas skiepijimas keliomis vakcinomis neturi neigiamo poveikio normaliai funkcionuojančiai vaiko imuninei sistemai.

Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Šie tyrimai parodė, kad rekomenduojamos vakcinos yra tokios pat veiksmingos tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek ir atskirai, ir kad tokie deriniai nekelia didesnės nepageidaujamo šalutinio poveikio grėsmės.

Yra du praktiniai sumetimai, kodėl vaiką geriau paskiepyti nuo kelių ligų vieno vizito metu. Pirma, geriausia vaikus paskiepyti kuo anksčiau ir taip suteikti jiems apsaugą pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, tuo metu, kai jie yra pažeidžiamiausi. Paprastai tai reiškia, kad vaikas paskiepijamas dviem inaktyvuotomis vakcinomis, pradedant nuo antrojo gyvenimo mėnesio, ir dviem gyvosiomis vakcinomis, pradedant nuo dvyliktojo mėnesio. Kitaip sakant, skiepijimo įvairiomis vakcinomis laikas dažnai sutampa. Antra, skiepijimas vienu metu iškart nuo kelių ligų reiškia mažesnį vizitų pas gydytoją skaičių, tėvams tai leidžia sutaupyti pinigų ir laiko ir mažiau traumuoja vaiką. Tose šalyse, kur egzistuoja ribotų kontaktų su sveikatos priežiūros sistema tikimybė, galimybių atlikti visus rekomenduojamus skiepijimus vaikui užtikrinimas yra dar vienas papildomas privalumas.