TVJoninės: tradicijos, papročiai, būrimai
Yevgen Belich | Shutterstock.com
Joninės - viena smagiausių ir gražiausių vasaros švenčių, išsaugojusi gausybę senoviškų tradicijų bei pagoniškos simbolikos. Kokia Joninių prasmė? Ką reiškia Joninių simboliai? Kokius Joninių būrimus ir papročius vertėtų prisiminti?
Joninės - trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė, švenčiama naktį iš birželio 23 į 24 d. Ši šventė Lietuvoje siejama su Rasos švente (dar vadinta daugiskaitą reiškiančiu žodžiu Rasos, taip pat Kupolės, Saulės, Krešės), po krikšto ji prilyginta šv. Jono Krikštytojo gimimo dienai. Manoma, kad Rasos pradėtos švęsti labai seniai, rašytiniuose šaltiniuose apie jas pirmąkart užsimenama 1372 m., tačiau šventė, žinoma, dar senesnė.
Joninių burtai ir ateities spėjimai
Joninių burtai su vandeniu
Didelė reikšmė buvo teikiama vandeniui, lietui, rasai, juk vandens reikėjo, kad derlius būtų gausus, gyvuliai augtų stiprūs ir sveiki, kad maisto užtektų ir rudeniui, ir neišvengiamai ateisiančiai žiemai, kad ir patys žmonės nesirgtų.
Žemdirbiai ryte apeidavo laukus (arba „apjodavo“ apsižergę šaką), kad nukrėsta rasa sudrėkintų žemę ir padidintų derlių.
Tikėta, kad reikia išsimaudyti ežere, upėje ar tvenkinyje prieš patekant saulei (ypač jeigu sergi, esi silpnas), taip pat galima išsivolioti rasotoje žolėje, tuomet būsi sveikas, drūtas, gražus ir laimingas.
Joninių burtai su augalais
Didžiulę reikšmę turėjo ne tik vanduo, bet ir augalai. Tikėta, kad gamta ilgiausią dieną bei trumpiausią naktį įgauna dar daugiau stebuklingų galių.
Šventės išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį buvo renkamos žolelės, tai vadinama kupoliavimu (kupolė yra surinkti žolynai). Tikėta, kad per Jonines surinktos vaistažolės turėjo ypatingų gydomųjų galių, iš jų buvo plikoma ir geriama arbata, šia arbata buvo girdomi ir gyvuliai, kad ir jie būtų sveiki, stiprūs, vislūs.
Žolynus rinkdavo ir merginos, pynė iš jų vainikus, o tuomet būrė - pavyzdžiui, mesdavo vainiką per galvą į beržą, gluosnį ar obelį, kiek kartų mergina meta, po tiek metų norėtų palikti tėvelių namus ir ištekėti.
Ištekėti pasiruošusios merginos savo vainikus paleisdavo plaukti upeliu arba dėdavo po pagalve, norėdamos susapnuoti jaunikį.
Suaugusios, jau ištekėjusios moterys per Jonines rūpinosi gyvuliais - saugojo juos nuo raganų. Moterys sugindavo karves į tvartus, o jų duris ir plyšius apkaišydavo dilgėlėmis, šermukšnių šakomis, kad raganos neįlįstų, karvių pieno nepavogtų ir jų nesusargdintų.
Iki mūsų laikų geriausiai žinomas ir per Jonines magiškų galių įgaunantis bei pražystantis papartis. Mūsų protėviai taip pat eidavo ieškoti paparčio žiedo. Buvo tikima, kad jį radęs įgaus visažinystės dovaną - gebės nuspėti ateitį, supras paukščių ir gyvūnų kalbą, mokės skaityti kitų mintis, pamatys paslėptus turtus.
Tiesa, rasti paparčio žiedą - didelis darbas, nes miškas knibžda ieškotojus paklaidinti siekiančių dvasių. Norėdami nuo jų apsiginti ieškotojai nešėsi šermukšnių šakas ir stengėsi eiti labai tyliai ne tik, kad dvasių nesupykdytų - tikėta, kad papartis žydi tik spengiančioje tyloje.
Joninių burtai su Saule ir ugnimi
Joninių metu buvo pagerbiama ir Saulė bei ugnis. Žolynais ir gėlėmis išpuoštose valtelėse buvo įkuriami laužai, o jos paleidžiamos plaukti ežere ar upėje. Tai simbolizavo Saulę, kuri jau išvyksta į žiemos pusę, pažymima, kad dienos trumpės, o tuo pačiu ir tarsi padėkojama Saulei už šilumą, pavasarį pabudintą gamtą, brandinamą derlių, ji pakviečiama grįžti kitais metais.
Taip pat Saulei buvo aukojamos aukos, kad ji šildytų, bet būtų gailestinga, kad neišdegintų pasėlių, kad neprasidėtų sausra.
Vėlai vakare buvo įkuriami laužai, garbinama šildanti ir sauganti ugnis. Prie laužų buvo šokama, dainuojama, šokinėjama per juos, norint apsivalyti.
Ugnies iš laužų atsinešdavo ir namo, įkurdavo naują, švaresnę ugnį.
Apeiginio laužo nuodėgulių senoliai jokiu būdu neišmesdavo - užkasdavo laukuose, kad derlius būtų gausus, paslėpdavo po namo pamatais, kad apsaugotų nuo gaisro.
Joninių oras ir ateities spėjimas
Per Jonines būtina atkreipti dėmesį į orą - tikėta, kad jis lemia orą per Kalėdas. Jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis.
Joninių simboliai. Ką jie lemia?
Vienas iš pagrindinių Joninių simbolių yra vartai - jie buvo papuošiami augalais, gėlėmis, žolynais ir pastatomi šventės prieigose. Vartai tarsi skyrė žmonių ir dieviškąjį pasaulius, o įėję pro tuos vartus tapdavo stebuklingos šventės dalyviais.
Ugnis ir deginami laužai simbolizavo dvasingumą, dvasinę švarą, šeimyninę laimę, todėl per laužus buvo šokinėjama.
Saulė - derliaus augintoja, gamtos budintoja ir šildytoja, jai per Jonines buvo dėkojama bei prašoma gailestingumo, kad sausros nekiltų, pasėliai neišdegtų.
Rasa ir vanduo - gyvybė, sveikata ir stiprybė, todėl per Jonines būtina maudytis, išsivolioti ar bent pabraidyti po rasotą žolę.
Vainikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, tad tai amžinybės simbolis, sietas, visų pirma, su santuoka. Vainikus pynė ir su jais būrė netekėjusios merginos.
Svarbiausias Joninių simbolis - paparčio žiedas reiškia didžiulę laimę, išmintį ir drąsą, juk naktį, miškui knibždant piktų dvasių ir raganų jo ieškoti leisdavosi tik tikri narsuoliai...
Joninių šventimas ir papročiai šiandien
Šiuolaikiniai, ypač miestuose gyvenantys žmonės, tikrai neturi galimybės laikytis visų senųjų Joninių tradicijų. Juk retas turi karvių, kurias galima suginus į tvartą saugoti nuo raganų... Tačiau kiekvienas gali išsmukti į gamtą, nusipinti vainiką, vakaroti prie Joninių laužo, apsivalyti jį peršokant, išgerti surinktų žolelių arbatos, miške ieškoti paparčio žiedo, auštant išsimaudyti ežere ar pagulėti rasotoje žolėje.
Besiruošiant Joninėms galima išmokti (ar, jeigu nemėgstate dainuoti, įjungti įrašą) keletą šventinių liaudies dainų, kuriose kartojasi „kupolio rožės“, „kupolės“, „vosilkos“, „sauliutės kelionės aplink dangų“ motyvai.
Netekėjusioms merginoms tiesiog būtina nusipinti stebuklingus vainikus iš 9 arba 12 skirtingų žolių bei paleisti juos plaukti vandenyje - tai lems sėkmingą ir laimingą santuoką.
Šeimos galėtų nupinti didelį vainiką, prie jo pritvirtinti žvakučių ir paleisti jas į ežerą ar upę, padėkojant Saulei, paprašant, kad ji būtų maloni ir gailestinga, kad ir kitais metais grįžtų.
Žinoma, būtina ir per laužą peršokti. Santuoką planuojantys jaunuoliai ar susituokusi pora per laužą turėtų šokti drauge, susikibę rankomis - tuomet santuoka bus tvirta ir laiminga.
Mamoms vertėtų anksčiau pažadinti vaikučius ir nuprausti juos ryto rasoje, kad augtų stiprūs ir sveiki.
Joninės taip pat puiki proga supažindinti vaikus su gamta, parodyti jiems skirtingus augalus ir vaistažoles, papasakoti, kodėl žmonės jas renka, nuo kokių ligų jos padeda. O jeigu tėveliai vaistažolių nepažįsta, tai į pievą galima leistis su žinynu ir patiems pasistengti aptikti aprašomus augalus, prisirinkus jų susidžiovinti, o šaltą žiemą pasimėgauti arbata ir prisiminti pievomis kvepiančias, laužais žybsinčias ir rasa žvilgančias Jonines.
