Kalbos lavinimo žaidimai

Kažkas kartą pajuokavo: „Kalbėti mokomės kelis pirmuosius metus, o tylėti – visą likusį gyvenimą.“ Tiesa tai ar ne, nesiginčysime, tačiau pabrėšime, kad kalbos lavinimas yra labai svarbus. Neverta laukti, kol mažylis išmoks šnekėti savarankiškai, kad jis pats įsimins frazes, kurias tu vartoji bendraudama su kitais šeimos nariais. Bėda ta, kad vaikas nelabai nori mokytis – juk daug smagiau pažaisti smėliadėžėje, pamėtyti kamuoliuką ar užsiimti kuo nors kitu. Kad mokytis nebūtų nebūtų nuobodu, pamokas reikia paversti žaidimu – taip ir vaikui įdomiau, ir tau bus ramiau.

Pokalbiai telefonu (2–3 metai)

Pokalbiai telefonu, kai mažylis nemato savo pašnekovo (ir atvirkščiai), lavina kalbą, nes nebegalima ko nors parodyti ženklais. Deja, dažniausiai telefonu kalba tik močiutė arba tėvelis, o vaikas viso labo klauso. Kad taip nenutiktų, kad pokalbiai būtų naudingi ir įdomūs mažyliui, reikėtų iš anksto susitarti su močiute, kaip ir apie ką kalbėti su vaiku. Aptarkite, kokius žodžius jis ištaria gerai, kokius klausimus supranta. Tegul močiutė paklausia ko nors, į ką vaikas gali atsakyti – iš pradžių bent jau žodeliais „taip“ ar „ne“. Pokalbiai telefonu su močiute gali tapti kasdieniu ritualu.

Atsakinėjame į klausimus (2–4 metai)

Stenkis užduoti vaikui kaip galima daugiau klausimų. Tai nereiškia, kad turi jį egzaminuoti kokia nors tema – tiesiog iš tikrųjų pasidomėk jo problemomis, patirtais įspūdžiais, nuomone apie vieną ar kitą daiktą, reiškinį. Būtina įtraukti ir tėtį: tegul vaikas kiekvieną vakarą jam papasakoja apie tai, kas nutiko per dieną, ką mažylis žaidė, ką matė, kas jam patiko, o kas – ne. Vaikas, žinoma, nuosekliai visko nepapasakos, todėl jam galima užduoti klausimų ir pakreipti norima linkme.

Kai žaisite siužetinius žaidimus (su lėlytėmis, žvėreliais, kareivėliais ar mašinytėmis), užduok savo personažo vardu vaiko žaisliukui įvairiausių klausimų. Pasidomėk, kur jis keliaus, ką pasiims su savimi, ką rengsis, ką valgys ir panašiai.

Kas būna... Koks būna... (nuo 3 metų)

Pradėk žaidimą žodžiais: „Minkšta gali būti duona, pagalvė, bandelė... O dar gali būti ir...“ Palauk, kol vaikas sugalvos savo variantą (bent vieną). Jeigu jis nepratęsia tavo frazės, užbaik ją pati ir pasiūlyk analogišką, su dar vienu požymiu (priešingu ar kokiu kitu). Gali klausimą formuluoti ir kitaip: „Kamuoliukas gali būti raudonas, mažas, didelis, guminis. O dar...“ Klausinėk apie daiktus ir gyvūnus. „Ar gali kamuoliukas būti tuo pačiu ir geltonas, ir žalias? O didelis ir mažas?“

Iš pradžių... Po to... (nuo 3–4 metų)

Supažindink vaiką su „iš pradžių“ ir „ po to“ samprata, pateikdama gyvenimiškus pavyzdžius, pasitelkdama knygutes, žaidimus ir paveikslėlius. Kai vaikas supras šių žodžių esmę, pasiūlyk jam pratęsti tokias ir panašias frazes:

• Iš pradžių žmogus gulasi miegoti, po to keliasi.
• Iš pradžių arbatą pila į puodelį, o po to – geria.
• Iš pradžių lėktuvas kyla, po to...
• Iš pradžių paukštukas padeda kiaušinį, po to...

Kuo vaikas mažesnis, tuo frazės turi būti paprastesnės ir suprantamesnės. Kai jis paauga, galima užduotį pasunkinti, formuluoti nelogiškas frazes, pažeidžiančias įvykių tvarką, dėsnius:

• Iš pradžių bulvę reikia įmesti į sriubą, po to nuplauti ir nuskusti.
• Iš pradžių katė atsiveda kačiuką, po to jis užauga į didelį šunį...

Kas ir kur? (3–4 metai)

Iš pradžių galima apeiti pažįstamas vietas, pavyzdžiui, butą.

• Kas yra mūsų virtuvėje?
• Kas yra svetainėje?
• Kur stovi televizorius?
• Kur laikome keptuves? (vaikas gali atsakyti abstrakčiai – virtuvėje, arba konkrečiau – virtuvėje, spintelėje prie lango, apatinėje lentynoje).

Po to esate pasirengę kur nors keliauti, pavyzdžiui, į mišką. Galima paklausinėti, kas jame auga, kas šokinėja nuo žolytės ant žolytės, ir panašiai.

Kas viduje? (nuo 3–4 metų)

Tėvelis arba mamytė įvardina daiktą arba vietą, o vaikas – ką nors, kas gali būti viduje.

• Namas – stalas,
• Spinta – megztinis,
• Šaldytuvas – kefyras,
• Avilys – bitės,
• Ola – lapė,
• Parduotuvė – pirkėjai...

Atspėk, kas tai? (nuo 3–4 metų)

Tėtis arba mama keliais žodžiais apibūdina kokį nors gyvūną. Vaiko užduotis – kuo greičiau atspėti, ką tėveliai turi omenyje. Iš pradžių reikėtų nusakyti bendrus bruožus, po to – tikslesnius, būdingus tik mįslingajam gyvūnui. Pavyzdys:

• Pilkas, piktas, alkanas (vilkas).
• Mažutis, pilkas, bailus, ilgaausis (kiškis).
• Mažas, trumpakojis, darbštus, duriantis (ežiukas).
• Didelis, nerangus, rudas, lepečkojis (lokys).

Vienaskaita – daugiskaita (nuo 3–4 metų)

Duok vaikui užduotį: iš pradžių pasakyk kelių daiktų vienaskaitą ir daugiskaitą (stalas – stalai, vaikas – vaikai, katė – katės), o po to – tik vieną dėmenį ir palauk, kol vaikas atsakys. Nesistenk jo supainioti, duok tik tuos žodžius, kurių vienaskaita ir daugiskaita skamba panašiai. Kai mažylis pramoks, užduotį pasunkink, žodžius sakyk greitesniu tempu: „Viena kėdė, dvi kėdės, trys kėdės, keturios kėdės...“ (skaičiuokite iki penkių ar dešimties, arba tol, kol vaikas užsikirs).

Šie žaidimai nėra sudėtingi – svarbiausia neatkreipti vaiko dėmesio į tai, kad tu jį mokai. Tegul mažylis mano, kad tai pramoga. Nereikia to paversti rutina, skirti laiko konkrečiu dienos metu. Pažaiskite eidami pasivaikščioti, į darželį arba žiūrėdami animacinius filmukus.