Lietuviški mergaičių vardai iš gamtos: nuo Rasos iki Smiltės (5)

Vieniems gražiausi vardai – perduodami iš kartos į kartą, kiti ieško reto ir negirdėto, o dar kiti įkvėpimo randa gamtoje. Lietuvių kalba tam ypač dėkinga: Rasa, Aušra, Smiltė, Ugnė, Miglė, Eglė... Daugelį mums puikiai pažįstamų mergaičių vardų galima susieti su augalais, gamtos reiškiniais ar mus supančiu kraštovaizdžiu.

Kai kurie jų skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, kiti šiandien skamba gerokai šiuolaikiškiau. Tačiau visus sieja viena – jų reikšmę dažnai galime ne tik paaiškinti, bet ir pamatyti aplink save.

Rasa

Vienas aiškiausių lietuviškų gamtinių vardų. Rasa – smulkūs vandens lašeliai, rytais nusėdantys ant žolės ir augalų.

Trumpas, lengvai tariamas vardas, neatsiejamas ir nuo lietuviškos vasaros bei Rasos šventės.

Smiltė

Vardas siejamas su žodžiu „smiltis“. Jūra, kopos, paplūdimys – turbūt todėl Smiltė turi tokį lengvą, vasarišką skambesį.

Šiandien tai vienas iš tų gamtos įkvėptų vardų, kurie visiškai neatrodo senoviški.

Ugnė

Ugnė siejama su ugnimi – šviesa, šiluma ir stipria gamtos stichija.

Trumpas ir ryškus vardas, kurio reikšmę lietuviškai kalbančiam žmogui nesunku pajusti net nežinant jo kilmės istorijos.

Aušra

Aušra – metas prieš patekant saulei, kai pradeda švisti dangus.

Vardas ypač populiarus buvo ankstesnėse kartose, tačiau jo reikšmė niekur nedingo – tai vienas poetiškiausių lietuviškų vardų, tiesiogiai susijusių su gamta.

Miglė

Miglė siejama su migla – smulkių vandens lašelių sluoksniu prie žemės.

Vardas švelnus, lengvai tariamas ir turi gana paslaptingą gamtinę asociaciją.

Eglė

Vienas geriausiai atpažįstamų lietuviškų mergaičių vardų.

Eglė – visžalis medis, tačiau lietuviams vardas turi ir dar vieną labai stiprią asociaciją – pasaką „Eglė žalčių karalienė“.

Tai vienas tų vardų, kuriuose susitinka gamta, tautosaka ir lietuviška kultūra.

Liepa

Liepa – medis, nuo seno užimantis svarbią vietą lietuviškame kraštovaizdyje ir kultūroje.

Vardas trumpas, švelnus ir šiandien skamba visiškai moderniai. Papildoma asociacija – liepos mėnuo ir pats vasaros vidurys.

Vakarė

Vakarė siejama su vakaru – paros metu, kai leidžiasi saulė ir dieną pakeičia naktis.

Vardas turi švelnų, romantišką skambesį ir gali priminti vakaro dangų, saulėlydžius bei vasaros vakarus.

Saulė

Čia vardo reikšmės ilgai aiškinti nereikia.

Saulė – vienas ryškiausių dangaus kūnų mūsų kasdienėje kalboje, šviesos ir šilumos simbolis. Saulė taip pat buvo viena svarbiausių baltų mitologijos figūrų.

Tai vardas, kuris skamba labai lietuviškai ir kartu yra nepaprastai aiškus.

Aistė

Aistė nėra tiesioginis augalo ar gamtos reiškinio pavadinimas, tačiau vardas siejamas su aisčiais – senoviniu baltų genčių pavadinimu.

Todėl jį labiau galima priskirti baltiškos kilmės ir lietuviškos kultūros vardams, o ne tiesioginiams gamtos vardams.

Jūra

Gerokai retesnis ir drąsesnis pasirinkimas.

Jūra – vienas tų vardų, kurių reikšmė visiškai tiesioginė. Baltijos jūros artumas jam suteikia ir labai lietuvišką emocinę asociaciją.

Upė

Dar vienas trumpas ir tiesiogiai iš gamtos atkeliavęs vardas.

Upė šiandien gali skambėti neįprastai, tačiau atitinka šiuolaikinę trumpų, aiškių ir gamtos įkvėptų vardų kryptį.

Gilė

Gilė – ąžuolo vaisius, tad vardas neišvengiamai primena vieną svarbiausių Lietuvos medžių.

Trumpas, žaismingas ir retesnis pasirinkimas ieškantiems vardo, kurio reikšmę supras kiekvienas.

Rugilė

Rugilės vardas siejamas su rugiais – vienu tradicinių mūsų krašto javų.

Dėl to jis turi labai žemišką, lietuviško lauko asociaciją, nors pats vardas jau seniai skamba visiškai įprastai.

Ramunė

Dar vienas vardas, kurį gamtoje galime tiesiog pamatyti.

Ramunė – gerai pažįstama baltažiedė gėlė. Šis vardas šiandien dažniau gali priminti ankstesnes kartas, tačiau būtent dėl to po kurio laiko gali būti atrastas iš naujo.

Žibutė

Žibutė – viena pirmųjų pavasarį pražystančių miško gėlių.

Šiandien vardas gana ryškiai turi senesnės kartos skambesį, tačiau jo reikšmė – švelni ir labai gamtiška.

Dalia

Čia įdomus atvejis. Nors egzistuoja gėlė jurginas (dahlia) ir kitose kalbose galima rasti panašų skambesį, lietuviško vardo Dalia kilmė su šia gėle tiesiogiai nesiejama.

Dalia yra ir baltų mitologijos likimo bei lemties deivė, todėl šį vardą tiksliau būtų priskirti baltiškos kultūros, o ne augalų vardams.

Indrė

Indrė – senas baltiškas vardas, kurio kilmė nėra tokia tiesioginė kaip Rasos ar Liepos.

Todėl jis puikiai tinka lietuviškų vardų sąrašui, tačiau prie grynai gamtinių vardų jį reikėtų priskirti atsargiau.

Gintarė

Gintaras – vienas stipriausiai su Baltijos pajūriu siejamų gamtos turtų.

Todėl Gintarė turi labai aiškią lietuvišką ir pajūrio asociaciją – jūra, Baltijos pakrantė ir jos išmetami gintaro gabalėliai.

Žemyna

Vienas išraiškingiausių baltiškų vardų šiame sąraše.

Žemyna baltų mitologijoje – žemės deivė. Pats vardas neišvengiamai asocijuojasi su žeme, gamta, augimu ir derlingumu.

Nuo vieno rasos lašelio iki visos jūros

Gamtos įkvėptų lietuviškų vardų žavesys slypi jų paprastume. Nereikia ieškoti sudėtingo vertimo ar aiškinimo, kai mergaitę pavadiname Rasa, Saule, Liepa, Smilte ar Jūra – žodis jau turi mums pažįstamą vaizdą ir jausmą.

Vieni šių vardų šiandien itin įprasti, kiti primena mūsų mamų ir močiučių kartą, o treti vis dar gali nustebinti.

Tačiau vardų mados keičiasi. Visai gali būti, kad po keliolikos metų vaikų aikštelėje vėl dažniau girdėsime šaukiant ne tik Smiltę ar Liepą, bet ir Rasą, Aušrą, Ramunę ar Žibutę.

Kurį išrinktumėte jūs?

Rasa, Smiltė, Ugnė, Aušra, Miglė, Eglė, Liepa, Vakarė, Saulė, Jūra, Upė, Gilė, Rugilė, Ramunė, Žibutė, Gintarė ar Žemyna?

 

O gal žinote dar gražesnį lietuvišką mergaitės vardą, atkeliavusį tiesiai iš gamtos?