Mikei Pūkuotukui – 100 metų: tikroji mylimo meškiuko istorija nustebins net tėvus

Mikė Pūkuotukas, Paršelis, Nulėpausis ir Šimtamylė Giria – šiuos personažus pažįsta ištisos vaikų kartos. Tačiau ar žinojote, kad garsiojo meškiuko istorija prasidėjo nuo tikros meškos, gyvenusios Londono zoologijos sode? Spalio 14-ąją vienam mylimiausių vaikų literatūros personažų sukako 100 metų. Šia proga verta prisiminti ne tik jo nuotykius, bet ir nepaprastą istoriją, slypinčią už visame pasaulyje žinomo vardo.

1926 metų spalio 14 dieną pasirodė britų rašytojo Alano Aleksanderio Milno (A. A. Milne) knyga „Mikė Pūkuotukas“. Joje skaitytojai susipažino su medų mėgstančiu meškiuku ir jo draugais, gyvenančiais Šimtamylėje Girioje.

Per šimtmetį šios istorijos buvo išverstos į dešimtis kalbų, virto animaciniais filmais, spektakliais ir žaislais. Tačiau už išgalvoto pasaulio slypi tikri žmonės, gyvūnai ir vaikystės prisiminimai.

Viskas prasidėjo nuo tikros meškos

Nors Mikė Pūkuotukas daugeliui asocijuojasi su geltonu meškiuku raudonais marškinėliais, tikrasis jo vardo įkvėpimas buvo visai kitoks.

1914 metais Kanados kariuomenės veterinaras Harry Colebournas keliaudamas į tarnybą nusipirko juodosios meškos jauniklį. Meškutę jis pavadino Vini (Winnie) – savo gimtojo miesto Vinipego garbei.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, karys kartu su meška atvyko į Angliją. Tačiau išvykdamas į frontą gyvūno pasiimti negalėjo, todėl paliko jį Londono zoologijos sode.

Ten Vini tapo tikra lankytojų numylėtine. Ji buvo neįprastai draugiška, o vaikai mielai ateidavo jos aplankyti.

Tarp mažųjų lankytojų buvo ir berniukas Christopheris Robinas Milnas – būsimojo Mikės Pūkuotuko autoriaus sūnus.

Kaip pasakojama oficialioje Londono zoologijos sodo svetainėje, berniukas taip pamilo mešką, kad jos vardu pavadino ir savo pliušinį žaislą.

Būtent taip prasidėjo istorija, kuri vėliau užkariavo milijonų vaikų širdis.

Garsusis meškiukas iš pradžių turėjo visai kitą vardą

Christopheris Robinas pirmojo gimtadienio proga iš tėvų gavo pliušinį meškiuką, nupirktą Londono parduotuvėje „Harrods“.

Iš pradžių žaislas buvo vadinamas Edvardu (Edward Bear).

Tačiau po apsilankymų zoologijos sode berniukas nusprendė savo meškiuką pervadinti Vini vardu.

O iš kur atsirado antroji vardo dalis – Pūkuotukas (Pooh)?

Ji kilo iš gulbės, kurią berniukas pažinojo ir vadino Pooh.

Taip du visiškai skirtingi vaikystės prisiminimai susijungė į vieną vardą – Winnie-the-Pooh.

Įdomu tai, kad nors šiandien daugeliui Mikė Pūkuotukas pirmiausia yra animacinis personažas, tikrasis jo prototipas buvo paprastas, kiek apsitrynęs pliušinis meškiukas.

Paršelis, Nulėpausis ir kiti draugai taip pat buvo tikri žaislai

Dar viena mažai kam žinoma detalė – Mikės Pūkuotuko draugai nebuvo vien rašytojo fantazijos vaisius.

Daugelis jų gimė iš Christopherio Robino žaislų kolekcijos.

Berniukas iš tiesų turėjo pliušinį Paršelį, asiliuką Nulėpausį, Tigrą, kengūrą Kangą ir jos mažylį Riuką.

Rašytojas stebėjo sūnaus žaidimus, klausėsi jo pasakojimų ir pamažu sukūrė pasaulį, kuriame žaislai turėjo savitus charakterius, baimes, silpnybes ir svajones.

Tiesa, ne visi veikėjai turėjo pliušinius prototipus. Pavyzdžiui, Triušis ir Pelėda buvo sukurti remiantis tikrais gyvūnais bei rašytojo vaizduote.

Pats Christopheris Robinas taip pat tapo knygos veikėju.

Kaip nurodo „History“, šeimos žaislai ir berniuko vaikystė buvo svarbiausias įkvėpimas istorijoms, kurios vėliau tapo vaikų literatūros klasika.

Pirmoji istorija pasirodė dar prieš garsiąją knygą

Nors šimtmetis minimas 2026 metų spalį, Mikė Pūkuotukas skaitytojams buvo pristatytas šiek tiek anksčiau.

Dar 1924 metais A. A. Milnas parašė eilėraštį apie meškiuką, o 1925 metų gruodžio 24 dieną Londono laikraštyje „Evening News“ pasirodė pirmasis pasakojimas apie Mikę Pūkuotuką.

Vis dėlto tik 1926 metų spalio 14 dieną išleista pirmoji knyga, kurioje skaitytojai galėjo plačiau susipažinti su Šimtamylės Girios gyventojais.

Knygą iliustravo dailininkas Ernestas Howardas Shepardas. Jo piešiniai iki šiol laikomi klasikinio Mikės Pūkuotuko įvaizdžio pagrindu.

1928 metais pasirodė ir antroji knyga „The House at Pooh Corner“, kurioje buvo tęsiami meškiuko ir jo draugų nuotykiai.

Plačiau apie kūrinio istoriją pasakoja Karališkasis literatūros fondas.

O kas sugalvojo lietuvišką Mikės Pūkuotuko vardą?

Lietuvoje Mikę Pūkuotuką taip pat pažįsta ne viena karta.

Tačiau originalus angliškas vardas Winnie-the-Pooh skamba visai kitaip nei mums įprastas lietuviškas variantas.

Kaip primena Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, knyga į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 1958 metais.

Jos vertėjas Virgilijus Čepaitis ir sugalvojo lietuvišką personažo vardą – Mikė Pūkuotukas.

Šis vardas taip prigijo, kad šiandien daugeliui lietuvių net sunku įsivaizduoti meškiuką vadinant kitaip.

Kur šiandien galima pamatyti tikrąjį Mikę Pūkuotuką?

Dar vienas netikėtas faktas – originalus Christopherio Robino pliušinis meškiukas išliko iki šių dienų.

Ir ne tik jis.

Tikrieji žaislai, įkvėpę Mikę Pūkuotuką ir jo draugus, šiandien saugomi Niujorko viešojoje bibliotekoje.

Ten galima pamatyti originalų meškiuką, Paršelį, Nulėpausį, Tigrą ir Kangą.

Nors žaislai jau gerokai nusidėvėję, jie tebėra vieni ypatingiausių vaikų literatūros istorijos eksponatų.

Daugiau apie jų istoriją pasakoja Niujorko viešoji biblioteka.

Kodėl Mikę Pūkuotuką vaikai myli net po 100 metų?

Per šimtmetį pasikeitė vaikų žaislai, knygos, animacija ir net tai, kaip šeimos leidžia laisvalaikį. Tačiau Mikės Pūkuotuko istorijos neprarado savo žavesio.

Galbūt todėl, kad jose kalbama apie dalykus, kurie nesensta: draugystę, rūpestį, baimes, nesėkmes ir gebėjimą džiaugtis mažais dalykais.

Mikė Pūkuotukas nėra tobulas herojus. Jis dažnai klysta, kartais ko nors nesupranta, mėgsta skaniai pavalgyti ir labiausiai vertina laiką su draugais.

O kiekvienas Šimtamylės Girios gyventojas turi savų keistenybių – nuo nuolat nerimaujančio Paršelio iki liūdnojo Nulėpausio.

Galbūt būtent todėl šios istorijos tokios artimos ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Praėjus 100 metų, Mikė Pūkuotukas primena paprastą dalyką: kartais gražiausios istorijos gimsta ne iš didelių nuotykių, o iš vaiko meilės savo žaislui.