Stabligė: simptomai, eiga ir gydymas

TANAPAT LEK.JIW | Shutterstock.com

Stabligė yra ūminė, infekcinė liga, pasireiškianti labai stipriais ir skausmingais raumenų spazmais, trūkčiojimais.

Įvairių šaltinių duomenimis, mirtingumas nuo stabligės yra nuo 30% iki 70%, todėl nuo stabligės rekomenduojama skiepytis, o susirgus gydymą pradėti nedelsiant.

Kaip užsikrečiama stablige?

Stabligę sukelia bakterija Clostridium tetani, kuri yra labai plačiai paplitusi gamtoje, ypač dirvožemyje. Stabligės bakterija gyvena ir dauginasi bedeguonėje terpėje ir gamina nepalankioms oro sąlygoms ypač atsparias sporas, kurios taip pat gali sukelti ligą.

Šia liga užsikrečiama stabligės bakterijoms arba sporoms patekus į žaizdą (per burną į žarnyną patekusios šios bakterijos pavojaus nekelia). Bakterija žaizdoje ima daugintis ir skleisti raumenų spazmus sukeliančius toksinus.

Ypač pavojingos gilios, dirvožemiu užterštos arba purvinais įrankiais, aprūdijusiais rakandais padarytos žaizdos, tačiau stablige galima užsikrėsti ir per bet kurias kitas žaizdas: įkandus gyvūnui, stipriai nušalus, nusideginus ugnimi ar cheminėmis medžiagomis, nusiplikius verdančiais skysčiais, per pragulas. Galima užsikrėsti ir gimdymo metu, jei, pavyzdžiui, virkštelei nukirpti naudojami nesterilūs įrankiai (toks užkrato šaltinis Lietuvoje mažai tikėtinas, tačiau pasitaiko skurdesnėse šalyse).

Kas dažniausiai serga stablige?

Stablige gali užsikrėsti kiekvienas susižeidęs žmogus. Lietuvoje dažniau užsikrečia vyresnio amžiaus, silpnesnės sveikatos, nepasiskiepiję (ar skiepų neatnaujinę) žmonės.

Natūralu, kad dažniau užsikrečia tie žmonės, kurie susižeidžia būdami lauke, pavyzdžiui, žemės ūkio ar miško darbininkai, savo soduose, daržuose besidarbuojantys žmonės.

Stabligė labiau paplitusi karšto, drėgno klimato šalyse, kurių dirvožemiuose gausu organinių medžiagų, tačiau šia liga galima užsikrėsti visame pasaulyje.

Stabligės simptomai

Stabligės inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka apie savaitę, tačiau pirmieji simptomai gali pasireikšti ir po kelių dienų, ir po kelių mėnesių.

• Į žaizdą patekusios stabligės bakterijos sparčiai dauginasi ir išskiria toksinus, paveikiančius nervų sistemą. Ligai būdingi staigūs, skausmingi raumenų susitraukimai, spazmai, tirpimo pojūtis arba skausmas užkrato patekimo vietoje (nepaisant to, kad žaizda jau gali būti užgijusi, nebeskausminga).
• Stabligė dažniausiai prasideda nuo silpnų ar vidutinio stiprumo žandikaulių spazmų, kuomet ligonis negali visiškai išsižioti, normaliai kramtyti, kalbėti.
• Vėliau atsiranda ligai būdinga, vadinamoji sardoniška šypsena (lot. risus sardonicus) – spazmo metu veidu veidas įsitempia, kakta susiraukia, antakiai pakyla, dantys yra tvirtai sukąsti, o lūpos išsitempia lyg į šypseną.
• Stabligės sukeliami spazmai ima stiprėti ir dažnėti, apima vis daugiau raumenų grupių. Ligoniui periodiškai susitraukia kaklo, sprando, nugaros ir liemens raumenys. Galiausiai stiprūs spazmai apima visą kūną, raumenims susitraukus ligonis išsilenkia lanku, griežia dantinis, sutrinka kvėpavimas, oda ima mėlti.
• Priepuoliai kartojasi periodiškai, be to juos provokuoja net ir menkiausi dirgikliai, pavyzdžiui, šviesa, garsai.

Stabligės spazmai yra labai skausmingi ir varginantys, trunkantys nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Jie gali būti tokie stiprūs, kad ligoniui plyšta raumenys, raiščiai, išnyra sąnariai, lūžta kaulai, dantys.

Negydant stabligės simptomai pasiekia piką per 3 dienas, 4-5 dieną visą laiką buvusi neaukšta temperatūra pakyla iki 42-43°C ir ligonis miršta raumenų spazmų priepuolio metu nuo uždusimo.

Kai kurių, dažniausiai jaunų ir stiprios sveikatos ligonių būklė ima gerėti maždaug po savaitės, priepuoliai retėja iki visiško išnykimo, ligonis vėl gali išsižioti, valgyti, kalbėti ir po truputį pasveiksta.

Stabligės nustatymas (diagnozė)

Stabligė paprastai nustatoma pagal ligai būdingus, pirminius simptomus – žandikaulių ir veido spazmus. Taip pat, įvertinus anamnezę, t.y. išsiaiškinus, ar ligonis buvo stipriai susižeidęs, nušalęs, nusideginęs, ar žaizdos galėjo būti užkrėstos.

Klinikinių, „plika akimi“ matomų požymių pakanka ligai nustatyti, laboratoriniai tyrimai įprastai nėra atliekami.

Stabligės gydymas

Susižeidus, ypač, jeigu į žaizdą pateko dirvožemio arba susižeidėte purvinais, aprūdijusiais įrankiais, reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą, kur bus suteiktas reikiamas gydymas, taip pat imtasi profilaktinių priemonių prieš stabligę.

Nustačius stabligę, ligonis gydomas ligoninėje, įprastai – intensyvios terapijos skyriuje. Ligoniui svarbu sukurti labai ramią, izoliuotą aplinką, nes triukšmas, ryški šviesa provokuoja stabligės spazmus.

Stablige sergančiam ligoniui sušvirkščiama serumo prieš stabligę, stabligės anatoksino arba specifinio imunoglobulino. Taip pat vartojami antibiotikai ir raumenų spazmus sumažinantys vaistai.

Esant būtinybei ligonis gali būti maitinamas pro zondą, jam prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas.

Stabligės komplikacijos

Dėl aktyviai vykdomos prevencijos ir geros medicininės priežiūros susirgus, stabligė yra labai reta liga. Nepaisant to, tai labai pavojinga liga, nuo kurios, nesuteikus reikiamo gydymo, miršta didelė dalis ligonių.

Stabligės metu pasireiškiantys raumenų spazmai yra tokie stiprūs, kad galimi įvairūs minkštųjų audinių ir kaulų pažeidimai: plyšimai, išnirimai, lūžiai.

Jeigu žmogus išgyvena ir pasveiksta, jam ilgai tenka gydytis, o itin sudėtingi (pavyzdžiui, stuburo slankstelių) arba gausūs lūžiai gali lemti neįgalumą.

Stabligė ypatingai išvargina organizmą, dėl žandikaulio spazmų ligoniui sunku valgyti, netenkama svorio, tad atsistatymas po ligos užtrunka.

Skiepai nuo stabligės

Lietuvoje kasmet fiksuojami pavieniai stabligės atvejai, vidutiniškai suserga 1-2 žmonės. Pavyzdžiui, 2017-aisiais nustatyti 3 stabligės atvejai (vienas žmogus mirė), 2016-aisiais – 2 (vienas žmogus mirė), 2015-aisiais – 2. Gerų rezultatų pavyko pasiekti vykdant skiepijimų programas bei imantis prevencijos priemonių žmogui susižeidus.

Lietuvoje pagal profilaktinį vaikų skiepijimų kalendorių nuo stabligės vaikai skiepijami kombinuota DTaP vakcina (skiepai nuo kokliušo, difterijos, stabligės). Skiepijami 2, 4, 6, o vėliau 18 mėnesių ir 6-7 metų vaikai.

Imunitetas nuo stabligės nėra ilgalaikis, todėl suaugusiems rekomenduojama skiepus „atnaujinti“ kas 5-10 metų. Lietuvoje visi suaugusieji nuo 26 metų amžiaus nuo stabligės (skiepijama kartu su difterijos komponentą turinčia vakcina) gali pasiskiepyti nemokamai.

Norą pasiskiepyti reikėtų išreikšti savo šeimos gydytojui, kuris suteiks reikiamą informaciją ir nukreips į atitinkamą gydymo įstaigą ar skiepų kabinetą.

Jeigu stablige susirgęs žmogus išgyvena ir pasveiksta, natūralus imunitetas nesusidaro, t.y. jis ir vėl gali užsikrėsti stablige, tad vienintelės apsaugos nuo ligos priemonės yra skiepai ir atsargumas, stengiantis nesusižeisti.