Lietuviškos Kalėdų tradicijos, kalėdiniai valgiai ir būrimai

Roman Babakin | Shutterstock.com

Dalis senųjų Kūčių tradicijų tebėra gyvos, tačiau apie tai kaip net keturias dienas Kalėdas šventė mūsų senoliai žinome mažiau.

Keturios Kalėdų dienos

Senovėje Kalėdas švęsdavo keturias dienas, kiek vėliau - tris, dabar beliko dvi šventinės dienos.

Pirmoji Kalėdų diena skirta ramybei, susikaupimui ir buvimui su šeima. Nei eiti į svečius, nei jų sulaukti namuose nebuvo įprasta. Ryte atsikėlusi šeimyna, visų pirma, nudengdavo Kūčių stalą, kuris iš vakaro buvo paliktas vėlėms - buvo stebima, ar vėlės nepaliko savo buvimo pėdsakų, ar maisto likę tiek, kiek buvo iš vakaro, ar visi indai stovi vietoje. Likučius ir šieną, kuris per Kūčias buvo klojamas po staltiese, nešdavo gyvuliams.
Antroji Kalėdų diena būdavo smagesnė - giminės ir kaimynai lankydavo vieni kitus, ėjo į svečius. Pasirodydavo Kalėdotojai, persirengę ožiais, arkliais, gervėmis, meškomis, čigonais ir pan. Jie giedojo giesmes ir prašė vaišių ar pinigų - reikėjo būtinai juos pasikviesti vidun ar pavaišinti, pagirdyti, tačiau jeigu Kalėdotojai imdavo kalbėti, o ne dainuoti, tai jų buvo galima ir neįleisti. Pasidalijus savo geru buvo laukiama dvigubai daugiau kitais metais.
Trečioji ir Ketvirtoji Kalėdų diena - Ledų diena. Buvo vengiama sunkiai dirbti: kapoti malkas, kulti ar malti javus. Tikėta, kad šie darbai pavasarį gali prišaukti ledus, sukelsiančius potvynius ir audras, pakenksiančius derliui.

Tradiciniai Kalėdų valgiai

Paprastai prieš pat Kalėdas skersdavo kiaulę, kaip auką dievams, prašydami sveikų gyvulių ir gero derliaus ateinančiais metais, tad per Kalėdas buvo įprastą valgyti kiaulieną (arba šernieną).

Pagrindinis stalo atributas buvo virta kiaulės galva, kurią išpuošdavo uogomis ir visžalių augalų šakomis. Žemaitijoje valgė šiupinį iš kurio vidurio kyšojo kiaulės uodega.

Per Kalėdas buvo įprasta kepti daug saldžių kepinių: pyragų, sausainių, bandelių su riešutais, medumi, spanguolėmis.

Gertas apeiginis alus, kuriuo šeimininkas samteliu palaistydavo trobą, prašydamas protėvių ir dievų apsaugos bei sėkmingų metų.

Senosios Kalėdų tradicijos, dainos ir burtai

Senelis Kalėda. Kalėda buvo kupriumi persirengęs žmogus su linų barzda ir išvirkščiais kailiniais. Persirengėlis Kalėda eidavo iš vieno kaimo į kitą, buvo vaišinamas ir girdomas. Atėjęs į svečius jis troboje barstė grūdus, linkėdamas derlingų metų, linksmindavo vaikus, dalino jiems skanėstus ir dovanėles, mokė dainų ir šokių.
Blukio deginimas. Antrąją Kalėdų dieną jauni vyrai, vadinti blukvilkiais, giedodami ir mušdami medinius skambalus per kaimą tempė medinę kaladę - blukį (bluką). Vyrai užsukdavo į visas kaimo trobas, sveikino šeimininkus, vaišinosi, o vėliau blukį sudegindavo kaimo pakraštyje. Tikėta, kad taip buvo sudeginamos visos senųjų metų negandos ir nesėkmės, visi tarpusavio nesutarimai ir pykčiai.
Kalėdiniai palinkėjimai. Tikėta, kad viskas, ką pasakysi per Kalėdas išsipildys, tačiau, jeigu prikalbėsi, ką blogo ar keiksi kitą, tai viskas atsisuks prieš tave. Buvo stengiamasi kuo gražiau bendrauti su aplinkiniais, jiems linkėti gero. Skirtingi persirengėliai, kurie ateidavo Kalėdodami, linkėdavo skirtingų dalykų: ožiais apsirengę linkėjo vaisingumo, jaučiais - derliaus, čigonais - turtų.
Senovinės Kalėdų dainos turi priedainį „Leliu Kalėda“, „Leliumai“, „Alelium Kalėda“, „Aladumai ladum“. Pirmieji skiemenys išreiškia meilumą, gyrimą, o pabaigos skiemuo simbolizavo moteriškąsias dievybes, tad manoma, kad tai reiškia dievų meilę, jų palankumą ir rūpestį.
Išraižyta balana. Per Kalėdas, kaip ir per Kūčias, buvo degama daug žvakių, balanų. Vakare ant balanos išraižydavo gyvūnų, augalų, javų simbolius ir ją sudegindavo, prašydami vėlių ir dievų, kad greitai ateitų pavasaris, derlius būtų gausus, o gyvuliai sveiki.
Ateities spėjimas pagal orą. Jeigu pirmoji Kalėdų diena šalta, tai pavasaris bus vėlyvas (senoliai sakydavo: „per Kalėdas šalta - per Velykas balta“). Tikėta, kad jeigu šviečia saulė, Kalėdų diena giedra - metai bus derlingi, o jeigu vėjuota, apniukę, lyja - teks nusiteikti prastesniems, skurdesniems metams.
Ramus tarpušventis. Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiu arba tarpkalėdžiu. Tai stebuklingas, ramybės ir poilsio laikas - buvo tikima, kad negalima dirbti jokių nebūtinų, triukšmingų darbų, nes tai gali prišaukti nelaimę. Vengta kažkur eiti, keliauti (ypač sutemus), nes tikėta, kad šiuo laikotarpiu aplink slankioja dvasios, laumės.