8–12 mėn. kūdikis: kalbos ir bendravimo lavinimas

Kūdikio bendravimo įgūdžių raida

Šis amžiaus tarpsnis pasižymi tuo, kad kūdikis intensyviai ruošiasi bendravimui žodžiais, pramoksta naudotis kūno kalba, be to, akylai stebi suaugusiuosius, bandydamas suprasti, ką jie kalba, ir kartoja tai, ką išgirsta bei pamato – taigi, jei nenorite, kad vaikas pasakytų ar parodytų kažką, nuo ko gali tekti raudonuoti, būkite atidūs sau!

Kūdikio kalba labai sparčiai lavėja: nuo čiauškėjimo, kai kūdikis daug kartų kartoja tokius skiemenis, kaip „mamama“, „tetete“ ar „dadada“, jis pereina prie atskirų aiškiai suprantamų skiemenų, tokių, kaip „ma“, „te“. Pamatęs audringą tėvų reakciją į atsitiktinai sujungtus skiemenis „mama“ ir „tete“, mažylis greitai susieja šių žodžių reikšmę su konkrečiais asmenimis, tai yra, savo tėčiu ir mama.

Dar nemokėdamas kalbėti, kūdikis jau pradeda naudotis gestų kalba, net ir specialiai to nemokomas. Stebėdamas suaugusiuosius, jis išmoksta pirštu parodyti, ko nori, papurtyti galvą, kai ko nors nenori, paploti rankomis, būdamas patenkintas, ir rankyte pamojuoti „atia“ (turėtų išmokti pamojuoti iki sulaukęs vienerių metų).

Šio amžiaus kūdikis gali įvykdyti paprastus nurodymus, pavyzdžiui, paklausus: „Kur raudonas kamuoliukas?“, mažylis nuropoja prie šio daikto. Taip pat jis išmoksta reaguoti į savo vardą ir į jūsų sakomą „Ne“: tai nebūtinai reiškia, kad jis vėl nebandys daryti to, ko neleidžiate, bet turėtų bent jau suklusti ir akimirkai savo veiklą nutraukti.

Prieš savo pirmąjį gimtadienį kūdikis turėtų būti išmokęs ir dar bent vieną „tikrą“ žodį be „mama“ ir „tete“, taip pat bandyti įsitraukti į „pokalbį“ su mama ar tėčiu, net jei tai dar sunkiai jums suprantamas čiauškėjimas.

Kaip skatinti kūdikio kalbos raidą?

Įvardykite: ir toliau stenkitės kūdikiui įvardyti jį supančius daiktus, žmones, užsiėmimus, tam naudodami aiškius, paprastus žodžius. Galite pradėti žaisti naują žaidimą, tai yra, paprašyti, kad kūdikis pasakytų pavadinimus: parodykite į daiktą ir paklauskite „Kas čia?“, jam „atsakius“, pakartokite ir kartu pasakykite, kaip šį daiktą vadinate jūs. Mėgdžiodamas mamą ir tėtį, kūdikis gali pats pradėti pirštu rodyti daiktus – tada jau jūs pasakykite jų pavadinimus.

Mokykitės ir kūno dalių pavadinimų: palietę kūdikio nosį ar pilvuką, pasakykite, kaip jie vadinasi. Arba, palietę kūdikio pirštuku savo skruostą ar lūpas, pasakykite „Čia mamos lūpos“, „Čia tėčio skruostas“. Leiskite kūdikiui matyti, kaip kalbant keičiasi veido išraiška ir juda jūsų lūpos bei liežuvis. Šis žaidimas ypač tinka keičiant sauskelnes ar ruošiant mažylį maudyti.

Dainuokite: dainelės – vienas iš būdų lavinti kalbos mokymąsi, ypač dėl to, kad dainuojant dažnai daug kartų pakartojami tie patys žodžiai. Dainuokite su rankų gestais, keiskite muzikos stilių ir tempą. Galite pradėti lankyti kokią nors ankstyvojo ugdymo mokyklėlę, kur kartu su kūdikiu išmoksite naujų dainelių bei žaidimų, rasite naujų idėjų lavinimuisi.

Pasakokite: sekite įvairias pasakas ir savo sukurtas istorijas, ypač su įvairiais “garsiniais intarpais”, tai yra, maurokite kaip karvutė, jei istorijoje atsiranda toks personažas, mekenkite kaip ožka ar miaukite kaip katė. Jei mažylis domisi, leiskite jam paliesti savo veidą ir lūpas – tokiu būdu jis mokysis, kokius raumenis reikia naudoti kalbant.

Skaitykite: susiraskite spalvingą knygą, ypač tokią, kur kūdikis rastų ką pačiupinėti ir galėtų perversti storą puslapį. Skaitykite iš šios knygos ir leiskite mažyliui ją vartyti bei liesti. Rodykite paveiksliukus ir įvardinkite, kas ten nupiešta. Taip kūdikis mokysis naujų žodžių ir jų prasmių.

Mokykite gestų kalbos: jei domitės kūdikių gestų kalba, kuri padeda kūdikiams susikalbėti su suaugusiais žmonėmis, dabar pats tinkamiausias laikas mokytis, nes kūdikis jau pradeda suprasti kur kas daugiau, nei tai gali išsakyti žodžiais (ar garsais).

Socialinio bendravimo ypatumai

Šio amžiaus kūdikiams būdingas išsiskyrimo nerimas bei prisirišimas prie tam tikrų mylimų žaisliukų ar antklodėlės, su kuriais jie eina miegoti ar pasiima, kai yra nusiminę. Mylimukai taip pat padeda ištverti išsiskyrimą su svarbiais žmonėmis.