Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)

Yashkin Ilya | Shutterstock.com

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (angl. In vitro fertilization, IVF) yra pagalbinio apvaisinimo technologija, kai sperma ir kiaušialąstė sujungiami už žmogaus kūno ribų, t. y. mėgintuvėlyje. Tai yra gana sudėtingas procesas, nes reikia surinkti moteriškas lytines ląsteles - kiaušialąstes ir laboratorijoje jas sujungti su spermatozoidais – vyriškomis lytinėmis ląstelėmis. Pradėjus kelioms dienoms po apvaisinimo, apvaisinta kiaušialąstė perkeliama į moters gimdą. Moteris pastoja jai prisitvirtinus prie gimdos sienelės (įvykus implantacijai).

IVF procedūra pirmą kartą sėkmingai atlikta 1978 m. Metodikos autorius britų mokslininkas Robertas Edvardsas už šį medicinos laimėjimą, padėjusį susilaukti kūdikių milijonams porų, yra gavęs Nobelio premiją.

Kodėl atliekamas apvaisinimas mėgintuvėlyje?

Dažniausi IVF pasirinkimo motyvai – nevaisingumas, negebėjimas pastoti natūraliai dėl vieno ar abiejų partnerių sveikatos sutrikimų.

Kartais poros renkasi IVF siekiant išvengti paveldimų genetinių ligų. Tai įmanoma pasitelkus preimplantacinę genetinę diagnostiką (PGT).

Taip pat nors Lietuvoje tai ir yra nelegalu, teoriškai IVF taip pat suteikia reprodukcinę galimybę kūdikio susilaukti tos pačios lyties partneriams arba žmonėms, kurie neturi antrosios pusės (tokiu atveju gali būti pasirenkama ir surogatinė motinystė, kai kūdikį išnešioja kita moteris).

Apvaisinimas mėgintuvėlyje dažniausiai pasitelkiamas šiais atvejais:

• Diagnozuotas kiaušintakių nepratekamumas, kiaušintakiai yra pažeisti;
• Moteris serga endometrioze;
• Diagnozuotas policistinių kiaušidžių sindromas ar kitos kiaušidžių ligos;
• Nustatyta gimdos fibroma;
• Kilo kitų gimdos problemų, neleidžiančių pastoti;
• Tyrimais nustatytas mažas spermatozoidų kiekis ar kiti panašūs vyro vaisingumo sutrikimai;
• Kyla didelė rizika palikuoniams perduoti genetinę ligą ar sutrikimą;
• Nerandama nevaisingumo priežasčių;
• Kitais atvejais.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje: pagrindiniai etapai

IVF yra gana sudėtingas procesas, susidedantis iš daugelio skirtingų etapų. Vidutiniškai vienas IVF ciklas tęsiasi nuo 4–6 sav. Į šį laikotarpį įeina vaisingumą skatinančių vaistų vartojimas, kiaušialąsčių paėmimas ir, galiausiai, testavimas siekiant nustatyti, ar moteriai pavyko pastoti.

Galima išskirti šiuos kelis pagrindinius IVF etapus:

1. Tyrimai, pasiruošimas. Prieš pradedant IVF, gydytojas ne tik paskirs visą tyrimų paketą, bet ir gali skirti vartoti kontraceptikus ir / arba estrogeną. Pagrindinis tikslas – sustabdyti kiaušidžių cistų formavimąsi, kontroliuoti menstruacinio ciklo trukmę, iki maksimumo padidinti subrendusių kiaušialąsčių kiekį jų paėmimo procedūros metu.
2. Kiaušidžių stimuliacija, stebėjimas. Kiekvieno natūralaus ciklo metu kiekvieną mėnesį pradeda bręsti grupė kiaušialąsčių. Įprastai tik viena jų pakankamai subręsta būsimajai ovuliacijai, o kitos suyra. IVF ciklo metu suleidžiama hormoninių vaistų, padedančių subrandinti daugiau kiaušialąsčių vieno ciklo metu. Vėliau labai svarbus stebėjimas: kiaušidžių reakcija į vaistus stebima ultragarsu ir hormonų kiekio kraujyje tyrimais. Artėjant kiaušialąsčių paėmimo momentui, jos brandinamos specialia hormonų injekcija: vaistų suleidžiama likus 36 val. iki numatyto jų surinkimo laiko.
3. Spermos surinkimas. Partneris gali pateikti spermos mėginį punkcijos (kiaušialąsčių surinkimo) dieną. Jei bus naudojama šaldyta partnerio arba donoro sperma, ji bus atšildyta ir paruošta naudoti apvaisinimui.
4. Kiaušialąsčių paėmimas (punkcija). Taikant bendrąją nejautrą bei kontroliuojant ultragarsu per makštį specialia adata kiaušialąstės išsiurbiamos iš folikulų. Procedūra įprastai trunka iki 15 min. Po to kiaušialąstės dedamos į talpą su specialiu tirpalu, o talpa – į inkubatorių. Po kiaušinėlių paėmimo (punkcijos) pasireiškiantys nemalonūs simptomai: lengvas pilvo pūtimas, maudimas; dėl didesnio estrogenų kiekio atsiradęs krūtų jautrumas; nedidelis tepliojimas; vidurių užkietėjimas. Po šios procedūros daugelis moterų galės grįžti prie kasdienės veiklos.
5. Apvaisinimas. Kiaušialąstės yra patalpinamos į mėgintuvėlius su specialiomis terpėmis ir į juos sulašinama sperma. Mėgintuvėlis laikomas inkubatoriuje, kontroliuojant drėgmę ir temperatūrą. Įvyksta toks apvaisinimas, koks vyksta ir moters kūne, tačiau procesas vyksta mėgintuvėlyje. Neretai atliekama kiek sudėtingesnė procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kuomet spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Šis metodas pasitarnauja, jeigu partnerio spermos kokybė yra prasta, apvaisinimui tinkamų spermatozoidų yra mažai ir kt. Sėkmės atveju apvaisintos kiaušialąstės ims dalintis ir paaugusios galės būti perkeltos į moters gimdą. Kai kurios kiaušialąstės prieš apvaisinimą gali būti užšaldomos, kad jas būtų galima panaudoti ateityje.
6. Embrionų auginimas. Ateinančias kelias dienas embrionai auginami laboratorijoje, inkubatoriuje iki kol jie bus tinkami perkėlimui į moters gimdą. Atsižvelgus į konkrečią situaciją, į gimdą perkeliami geriausios kokybės 2-5 dienų embrionai. Jeigu yra daugiau gyvybingų embrionų, nei planuojama perkelti į moters gimdą, jie gali būti užšaldomi ir saugojami vėlesniam naudojimui.
7. Embriono perkėlimas į gimdą. Šaldytų embrionų perkėlimas – dažnesnė praktika, nes jie į gimdą gali būti perkeliami net ir po metų ar vėliau. Be to, moteris prieš tai dar turi vartoti hormoninius preparatus, paruošiančius gimdą embriono implantacijai. Įprastai 14–21 d. skiriama geriamųjų preparatų ir dar 6 d. leidžiamos injekcijos (nors terminai gali skirtis). Pats embriono perkėlimas – gana paprasta procedūra, atliekama be nuskausminimo ir primenanti PAP tyrimo ėmimą. Per makštį į gimdos kaklelį įvedamas plonas kateteris, o prie jo pritvirtintame švirkšte būna vienas ar keli embrionai. Embrionai per kateterį įšvirkščiami į gimdą. Procedūros trukmė – iki 10 min.
8. Nėštumo užsimezgimas. Moteris pastoja, kai embrionas sėkmingai implantuojasi į gimdos gleivinę. Po embriono perkėlimo praėjus maždaug 9–14 d. jau galima atlikti hCG kraujo tyrimą, leisiantį nustatyti, ar moteris pastojo.

Tie patys veiksmai atliekami ir naudojant donorines lytines ląsteles.

Kaip pasiruošti IVF procedūrai?

Prieš IVF porai teks atlikti nemažai tyrimų, procedūrų, o dažniausiai paskiriamos šios:

• Konsultacija dėl IVF;
• Kraujo ir šlapimo tyrimai;
• Gimdos ištyrimas, PAP testas, mamograma (pastaroji – jei moteris yra vyresnė nei 40 m.);
• Spermos analizė;
• Lytiškai plintančių ligų tyrimas;
• Kiaušidžių rezervo tyrimas;
• Genetinių ligų nešiotojų patikra;
• Gimdos ertmės įvertiniams ir kt.

Be to, papildomai gausite informacijos, kaip vartoti vaisingumą didinančius vaistus, pasirašysite sutikimų formas ir t. t.

Kokie vaistai naudojami prieš apvaisinimą mėgintuvėlyje?

IVF metu gali būti naudojami skirtingi vaistai ir jų deriniai. 

Kiaušidžių stimuliacijos fazės metu dažniausiai skiriama leidžiamųjų hormonų:

• Folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH);
• Chorioninis gonadotropinas (hCG);
• Leuprolido acetatas ir kt.

Kaip minėta, moteriai prieš IVF gali būti skiriama kontraceptinių tablečių arba estrogeno.

Kiek kainuoja apvaisinimas mėgintuvėlyje?

IVF kaina Lietuvoje gali skirtis priklausomai nuo klinikos, kurioje procedūra atliekama, nuo gydymo plano – tyrimų, medikamentų poreikio ir pan.

Nevaisingoms Lietuvoje gyvenančioms susituokusioms poroms kompensuojamos dvi IVF procedūros, o jei jų prireikia daugiau, tenka už procedūras mokėti iš savo lėšų.

Vien tik pati IVF procedūra mokant iš savo lėšų vidutiniškai kainuoja ~2 500 eurų. Tačiau reikia turėti omenyje, kad papildomai kainuoja tyrimai, vaistai, konsultacijos, tad bendra IVF procedūros kaina gali išaugti iki 4 000–5 000 eurų.

Ar apvaisinimas mėgintuvėlyje yra rizikingesnis, lyginant su natūraliu pastojimu?

Apskritai nėštumas po IVF nėra laikomas rizikingesniu, lyginant su įprastu.

Tačiau yra kelios su IVF susijusios rizikos:

• Vaistų, vartojamų ovuliacijos stimuliacijai, šalutinis poveikis;
• Priešlaikinio gimdymo rizika. Ji ženkliai padidėja, jei tai daugiavaisis nėštumas11;
• Vaisius gali gimti mažesnio svorio;
• Negimdinis nėštumas12;
• Komplikacijos kiaušialąsčių paėmimo metu: kraujavimas, infekcija, šlapimo pūslės, žarnyno ar reprodukcinių organų pažeidimas. Šalutinis poveikis po embrionų perkėlimo – beveik analogiškas kaip ir po kiaušialąsčių surinkimo;
• Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas. Tai būklė, kuriai esant galimi pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo pūtimas, greitas svorio šoktelėjimas, dusulys, negalėjimas šlapintis.

Apskritai IVF gali būti sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl nemaža dalis nevaisingų žmonių kovoja su nerimu ar net depresija.

Kokia tikimybė, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje bus sėkmingas?

Lemtingas faktorius – poros, ypač moters, amžius, sveikatos būklė. Tikimybė pastoti yra didesnė, jei moteris – jaunesnė nei 35 m., o jei vyresnė nei 40 m. – gerokai mažesnė.

IVF sėkmės rodiklis pagal moterų amžių

Dėl kokių priežasčių apvaisinimas mėgintuvėlyje galėjo būti nesėkmingas?

IVF gali būti nesėkmingas dėl daugelio priežasčių bet kuriame etape. Dažniausios priežastys:

• Priešlaikinė ovuliacija;
• Kiaušialąstės nesivysto;
• Vystosi per daug kiaušialąsčių;
• Sperma neapvaisino kiaušialąstės;
• Prastos kokybės sperma;
• Embrionas nustojo augti arba nesiimplantavo gimdoje;
• Kiaušialąsčių paėmimo ir embriono / embrionų perkėlimo problemos ir kt.

Kada vėl galima bandyti pastoti po nepavykusio IVF ciklo?

Tarp IVF ciklų medikai rekomenduoja padaryti bent 1 mėn. pertrauką. Tai svarbu dėl sveikatos, emocinių ir, galiausiai, finansinių priežasčių.

apvaisinimas mėgintuvėlyje, IVF, in vitro fertilization