Kūdikio pykčio protrūkiai (138)

altafulla | Shutterstock.com

Galbūt jie trikdo ir erzina, bet jei suprasite, kad įniršio protrūkiai kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje yra neišvengiami, reaguosite į juos ramiau.

Kaip pasireiškia kūdikio pykčio protrūkiai?

Kūdikiai pyktį išreiškia, visų pirma, verkimu ir klyksmu.

Kūdikiui augant verkimą ir klyksmą ima lydėti vis daugiau ir vis aktyvesnių veiksmų. Supykęs kūdikis gali imti mušti kitus ar save patį, trankyti galvytę, kristi ant žemės, kandžiotis, žnaibytis, pešti plaukus, mėtyti ir laužyti daiktus, žaislus, šaukti neigiamus žodžius (pavyzdžiui, „ne“, „nenoriu“, „negera“).

Kodėl kūdikis pyksta?

• Nepatenkinti fiziologiniai poreikiai. Kūdikių (ypač pačių mažiausių) pykčio priežastys neretai yra labai paprastos - kūdikis pavargęs, alkanas, šlapias, nori bendravimo ir pan. Savo fiziologinių poreikių ne tik nemokantis išsakyti, bet ir iki galo nesuvokiantis kūdikis patiriamą diskomfortą išreiškia pykčiu.
• Prasta savijauta, skausmas. Jeigu pagrindiniai fiziologiniai kūdikio poreikiai yra patenkinti, tačiau pykčio protrūkiai vis tiek kartojasi, galima įtarti prastą savijautą, „besikabinančią“ ligą, skausmą. Pamatuokite vaiko temperatūrą, atidžiai apžiūrėkite ar ant kūnelio nėra bėrimų, iššutimų, ar nepradėjo lįsti dantukas.
• Raidos ypatybės. Augimo šuoliai, raidos šuoliai (pasiekimų savaitės), miego regresas ir panašūs su raida susiję pokyčiai gali išbalansuoti kūdikio emocijas. 
• Dideli pokyčiai. Net ir suaugusiam žmogui tampa sunku suvokti, suvaldyti ir konstruktyviai išreikšti emocijas, gyvenime vykstant dideliems pokyčiams, ypač jeigu jie nėra malonūs. Broliuko arba sesutės gimimas, tėvų pykčiai ir skyrybos, gyvenamosios vietos pasikeitimas ir pan. gali lemti kūdikio pykčio protrūkius.
• Kažkas vyksta „ne pagal planą“. Kūdikis nusimena ir pyksta negavęs to, ko nori ir tikisi, jį gali pykdyti įprastinės rutinos pokyčiai ar bet kokios pasikeitusios kasdienybės aplinkybės (pavyzdžiui, dar vakar grojusi knygelė, šiandien nebeveikia). 
• Nepavyksta kažko atlikti savarankiškai. Kūdikiui augant ir siekiant įgauti vis daugiau autonomijos, nesugebėjimas kažko atlikti savarankiškai įprastai sukelia labai didelį nusivylimą, pasireiškiantį pykčiu.
• Nepavyksta išreikšti norų ir poreikių. Apie pirmąjį gimtadienį vaikas jau gana aiškiai suvokia, ko jis nori, tačiau jo kalbos ir bendravimo įgūdžiai dar prasti ir jam dar sunku išsakyti (o jums atspėti), jo norus. Tokiais atvejais jis griebiasi primityvių „kūdikiškų“ priemonių – verkti ir klykti.
• Neadekvati tėvų reakcija į kūdikio emocijas. Kūdikio emocijos neretai yra mūsų emocijų atspindys, tad jei suaugusieji itin emocingai reaguoja į kūdikio pyktį, pastarasis gali šią pamoką išmokti ir savo emocijas imti reikšti dar stipriau.

Tėvams svarbiausia suprasti, kad kūdikio (o taip pat ir ūgtelėjusio vaiko) pyktis nėra blogas elgesys ar manipuliacija, o labai stiprių emocijų išraiška. Mažas, bet didelius jausmus jaučiantis žmogus ne tik nemoka jų suvaldyti, bet ir dar nesugeba jų aiškiai suvokti ir išreikšti konstruktyvesniais būdais.

Pavyzdžiui, puodelį sudaužęs suaugęs gali nesunkiai susivaldyti, nes jis supranta, kad nedidelės nesėkmės kartais tiesiog nutinka, duženas bus galima tuoj pat sušluoti, namuose yra ir daugiau visai neprastų puodelių. Suaugęs žmogus jau turi patirties, supranta problemą ir moka greitai rasti jos sprendimo būdą.

Puodelį sudaužęs kūdikis gali sureaguoti audringai, nes jam liūdna, tačiau tuo pačiu sunku iki galo suvokti juntamas emocijas, jis dar nežino, ko reikėtų tikėtis iš šios situacijos ir kaip išspręsti iškilusią problemą, o galbūt jis pastebi neigiamą tėvų ar kitų suaugusiųjų reakciją ir tai dar labiau užaštrina jo jausmus.

Kaip reaguoti į kūdikio pykčio protrūkius?

• Išlikite ramūs. Kai mažylį ištinka įniršio protrūkis, stenkitės reaguoti ramiai. Tiek jūsų pyktis, tiek ir perdėtai džiaugsmingas tūpčiojimas aplink pykstantį kūdikį jo emocijas gali tik dar labiau pakurstyti.
• Įvardinkite kūdikio jausmus ir jų priežastis, pasiūlykite konstuktyvų sprendimą. Įsismarkavusiam kūdikiui gali būti sunku suvokti tikslias pykčio priežastis, ką jau ir bekalbėti apie konstruktyvius problemų sprendimus. Pavyzdžiui: „Pyksti, nes nenori sėdėti automobilinėje kėdutėje? Suprantu, bet kėdutė būtina, taip saugiau. Pasodinkime šalia meškiuką, kartu jums važiuoti bus smagiau“.
• Nukreipkite kūdikio dėmesį. Kartais paprasčiausias būdas suvaldyti pyktį yra nukreipti kūdikio dėmesį, parodyti alternatyvą ar tiesiog pakeisti aplinką. Pavyzdžiui, jeigu kūdikis pyksta, nes neleidžiate jam žaisti su stalčiuje rastu peiliu, paduokite jam kelis medinius šaukštus ir keptuvę bei būtinai paaiškinkite, kodėl tai tinkameni „žaislai“.
• Būkite jautrūs kūdikio poreikiams. Kūdikis jaučiasi laimingas tada, kai atsižvelgiama į jo norus ir poreikius, ugdoma jo savigarba. Todėl pildykite jo „reikalavimus“, jei tik tai yra įmanoma. Jeigu negalite mažyliui duoti to, ko jis nori, ir jis emocingai reaguoja, išlikite ramūs ir paguoskite jį. Kartais padeda alternatyvos pasiūlymas.
• Stenkitės išvengti įniršio. Venkite tokių situacijų, kurios gali supykdyti mažylį. Kai kurias jų galite numatyti iš anksto. Jeigu suteiksite vaikui galimybę pasirinkti iš kelių alternatyvų (maisto, žaidimų ir t. t.) ir kuo rečiau kartosite „ne“ - palaikysite gerą jo nuotaiką ir emocinę pusiausvyrą.
• Pagirkite nurimusį vaiką. Kūdikiui nurimus nepamirškite jo pagirti ir aiškiai įvardinkite už ką jį giriate - tokiu būdu įtvirtinsite pirmąsias emocijų valdymo pamokas ir parodysite, kad gebėjimas rasti sprendimą bei pašalinti pykčio priežastis yra sveikintinos žmogaus savybės. Pavyzdžiui: „Supykai, nes kamuolys per toli nuriedėjo, bet nusiraminai ir pasiėmei kamuolį. Koks tu šaunuolis!“

Kūdikio pykčio protrūkiai: kada vertėtų kreiptis į specialistus?

Tiek kūdikių, tiek mažų vaikų pykčio protrūkiai yra normali jų emocinės raidos dalis, tačiau, žinoma, perdėtas pyktis gali kelti nerimą.

Įprastai kūdikių ir mažų vaikų pyktis yra „svyruojantis“, pasireiškiantis tam tikrais etapais arba susijęs su konkrečia problema ar dideliu pokyčiu. Pykčio protrūkiai ima slopti vaikui išmokus atpažinti savo emocijas, ėmus daugiau bendrauti kūno kalba (pavyzdžiui, linkčiojant arba purtant galvą, rodant pirštuku), o vėliau ir išreiškiant save žodžiais.

Su specialistu vertėtų pasitarti, jeigu kūdikio ar vaiko pykčio protrūkiai kartojasi labai dažnai, jokiomis aplinkybėmis nesusilpnėja, tęsiasi ilgai, jų metu vaikui ar aplinkiniams kyla grėsmė, jie nepradeda retėti vaikui ėmus geriau suprasti kalbą ir pačiam pradėjus kalbėti žodžiais ar išmokus efektyviau komunikuoti kūno kalba.