Forumas "Pasipykim" :) (Archyvas iki 2017.09.20)

skirmantukas parašė:
Nesijaudink taip dėl manęs, laimingai susituokus, turiu nuostabu vyrą, vaiką, o ne tokį vyrą kaip jus, paslemeka, savimila, kuris tik į save žiūri ir aplink nieko n…

Pasiskaityk. Ir kitąkart pati pakliūk pas tokias, gudruole.

13 epizodas. Tikėjimas

Akušerės-ginekologės ir jos padėjėjos pyktis, panieka ir netgi ideologinis priešiškumas mūsų atžvilgiu. Vis niūresnė, šiurpesnė nuotaika smelkėsi visą dieną ir vakarą. Tik kartą – gydytojai perpiet auklėjant „natūralistus“ priimamajame – neapykanta pasirodė visai atvirai. O apskritai prie intervencijų ir vis daugiau intervencijų buvo kryptingai vedama apsimestiniu mandagumu, klaidinančiomis frazėmis, palengva vis tiesesniais draudimais ir nurodymais, vis labiau manipuliuojant tuo, kad neišmanome medicininių niuansų. Nors, regis, į mus nukreiptas pyktis – aklas, bet jis buvo metodiškas. Trisdešimties metų darbo patirtis gydytojai leido pasirinkti tikslui pasiekti tinkamiausias medicinines ir psichologines priemones.
Tikrieji įpročiai išlenda tuomet, kai pajuntamas moters bejėgiškumas priešintis tolimesnei įvykių eigai. Elgtis pabrėžtinai valdingai ginekologė ėmė vos tik akušeriniu kabliuku priartėjusi prie vaisiaus vandenmaišio ir jį praplėšdama. „Dabar jau nebe! Vyras dabar jau pasitraukia šalin, netrukdo“. Tiesiog ramiai stovėjau šalia žmonos. „ – – – – Oho, kiek vandenų!..”, – šaltai pasišaipė jiems gausiai nutekant. Astai vis dar draudžiama valgyti ir net gerti, todėl – „kad turėtų jėgų“ – jai antrąkart, jau nieko nebeklausiant ir nesiūlant, prijungta lašelinė (1 l fiziologinio tirpalo).
Anot „Gimdymo istorijos“, skystis dabar esą sulašintas tik pirmąkart, o anksčiau „gimdyvė“ neva buvo sočiai papietavusi pati. Skatinančios procedūros dabar jau taip pat esą „pageidavo pati“.
Tirpalui sukapsėjus po aštuonių vakaro buvo vėl galima judėti nesitempiant paskui save lašelinės stovo. Grįžome į savo „melsvąją“ palatą. Po amniotomijos prasidedantys sąrėmiai dažniausiai būna daug skausmingesni, nei natūralūs, ir dabar ji vis labiau kentėjo. Ginekologė paaiškino, kad apie dešimtą jau galime tikėtis turėti kūdikį. Tokia greita eiga nepasirodė tikėtina (tuo metu kaklelis tebuvo atsidaręs ne ką daugiau keturių centimetrų), todėl paprašiau žmonos nesijaudinti, jei reiks palaukti ir ilgiau, gal net iki vidurnakčio ar po jo... Išgirdusi mano „savavališką“ pastabą gydytoja įširdo ir nepaaiškinamai niršdama, nė žodžio nebesakydama oriu mostu išėjo iš palatos. Ji sugrįš tik po vidurnakčio, iki tol jos rasti nepavyks.
Likome dviese. Astos kentėjimai didėjo, o „garsai“ vis stiprėjo. Ji laisvai judėjo po palatą ir vis ieškojo tinkamesnės, mažiau skausmingos kūno padėties.
Kažkuriuo metu užėjo akušerė O. Š. ir liepė laikytis tyliau: gimdymo namuose visai tuščia, bet, berods, kitame „kambaryje“ laukė dar viena moteris, kurią iš mūsų pusės jau ilgokai sklindantys garsai baugino.
Vėl likome dviese.
Nors gimdymas pradėtas prievarta, tikėjomės geros pabaigos. Jis slinks sava vaga, tuomet slinks vaikelis... ir jį turėsime. Neleisime nukirpti anksčiau laiko virkštelės. Jos prisitaikys prie mūsų sprendimo. Vis dar tikėjome.
Tebesitęsiant remiantiems skausmams ir augant nerimui, Asta paprašė pakviesti gydytoją arba akušerę, bet jų neradau.
Ją supykino.
Gerokai po dešimtos vėl atsirado akušerė O. Š. Pamatavusi vaisiaus tonus, ironiškai prasišypsodama patarė „dabar įeiti į transą“, „įsijausti“. Pamačiusi, jog lėkštutė, skirta vėmimui, nebetuščia, – „Na va, mes to ir norėjome“, – papriekaištavo, pašaipiai ir kone pašnibždomis. – „Čia tie pusryčiai“. „Dabar jau ištuštinome skrandį, taip ir turi būti“. Ji išėjo. Po pusės vienuolikos.
Gimdymą iššaukti anksčiau laiko pavojinga ir galima tikėtis nesėkmės. Bet dabar jau, rodės, Astai niekas nebetrukdė, nors ir nepadėjo. Ji kentė skausmą, bet matyti, kiek dar daug jėgų turėjo! Sąrėmiai stiprūs ir, regis, reguliarūs, dažni. Nebematėme reikalo jų matuoti. Ji viską ištvėrė. Viskas ėjosi sklandžiai. Jau bene keturias valandas laukėme sėkmingos pabaigos.
Po vidurnakčio, artėjant pusei pirmos, įėjo ginekologė V. Mačiulaitienė.

14 epizodas. Skubėjimas ir kankinimų pradžia

Liepė iškart gultis ant lovos/ginekologinio stalo. Apžiūrėjo: „Na, jau turime pilną atsidarymą“. Sąrėmiai atsigulus susilpnėjo, todėl paprašiau, kad leistų žmonai jau atsikelti. Liepė gulėti. Vėl matavo vaisiaus tonus – jie geri, bet sąrėmiai silpni. Palaukė dar keletą minučių. Liepė gulėti toliau. „Žinote, kartą kalbuosi sėdėdama mašinoje telefonu su dukra, užsikalbėjau ir pamiršau išjungti variklį. Na ir išnaudojau energiją, tai paskui nebegalėjau užvesti. Taip ir Jums dabar nutiko, išnaudojote jau savo energiją per visą dieną ir neužsiveda varikliukas.“
Žmona nuvargusi, ir jos nieko nesiteiravo, o man (buvome su V. M. kiek toliau nuo Astos lovos) konstatavo: „Na, viskas, dabar jau nėra kitos išeities. Reikia lašinti Oksitociną“. Mano klausimų, ar ne per anksti, ar būtina, negirdėjo. Pagaliau, – tariau, – tai kenksminga, gali pakenkti ir vaikui. „Na o ką padarysi“, – išgirdau ir ji išėjo.
Mūsų valia – niekinė. Gydytoja tvirtina, kad skatinamuosius lašinti tiesiog privaloma ir tai padarys nieko nepaisydama. Pirmąkart pavojus tapo tikrai akivaizdus.
Įniršis vis labiau nukreiptas ne tiek į gimdančią žmoną, kuri dabar jau – tiesiog bejėgis ir priešintis negalintis priežiūros objektas, kiek į jos vyrą. Kuo labiau jis bandytų nesutikti su gydytojomis (o „Gimdymo plane“ suteikta teisė vyrui priimti sprendimus, jeigu žmona nebegalėtų), tuo blogiau jos elgtųsi. Pagaliau teko tik priminti, jog privaloma taikyti Oksitocino minimalias dozes. „Tai žinoma, pačias mažiausias“, – V. M. abejingai, su įprastu pykčio pustoniu patikino išeidama. Vėliau Ligoninė, atmesdama Pretenziją atlyginti žalą, rašys: „Buvo naudojama metodikose rekomenduojama ir praktikoje pasiteisinanti mažų dozių skyrimo schema, tirpalas buvo skiriamas nustatytomis dozėmis ir intervalais, naudojant lašintuvą su dozatoriumi“. Todėl su padidėjusiu pogimdyminiu kraujavimu Oksitocinas esą nesusijęs.

15 epizodas. Prievartavimas

Asta liko gulėti, kol pagaliau apie pirmą valandą nakties akušerė atvežė ir prijungė Oksitocino lašelinę. Modernus ekranėlis dozatoriuje rodė 5 lašų per minutę greitį. „Štai, minimali dozė“, – pasišaipė V. M. ir išėjo. Vėl likome vieni. Skatinamieji kapsėjo apie 20-30 minučių, tada ginekologė ir jos akušerė sugrįžo pasirengusios dirbti.
Padidino lašų dozę (greitį) iki 10 per minutę. Sąrėmiai stiprėjo ir darėsi ilgesni. Netrukus tapo labai skausmingi. Astai, visąlaik laikomai gulom ant nugaros, tai buvo dar vienas išbandymas. Nuskausminimo buvome atsisakę dar iš ryto „Gimdymo plane“, todėl jo ir nesiūlė. „Vyrai nesupranta, ką reiškia gimdyti, kaip moterys kenčia“, – jau nuo tada, kai buvo sugrįžusi po vidurnakčio mums tvirtu metodišku tonu vis pakartodavo ginekologė. Astai skaudėjo, bet jai buvo baisu ką nors sakyti.
„Na, vaikas nelenda“. Dozę padidino iki 15. „Na, nejuda, nežinau, kas trukdo. Galbūt priekinę „lūpą“ [gimdos kaklelio kraštą] reikėtų patraukti. Tuojau, pabandysiu patraukti. Gal ji trukdo, tai patrauksiu, vaikas pradės judėti“. [Dar iki pradėdama lašinti Oksitociną ginekologė buvo konstatavusi, jog kaklelis visiškai suplonėjęs ir atsidaręs, jokios „priekinės lūpos“ nebebuvo, tad melavo arba tuomet, arba dabar. Jeigu kaklelis dar nebuvo atsivėręs, o noro stumti nėra, gimdymo skatinti negalima, o jeigu atsivėręs, nėra jokios priežasties kišti ranką į makštį, kad mechaniškai kaklelį patrauktum.]
Neklaususi V. M. įkišo ranką ir keldama Astai didelį skausmą ėmė „traukti priekinę lūpą“. Matė, kad nepritariu, bet gerai neišmanau, kokiais atvejais ši procedūra taikoma. Padidėjus Oksitocino dozei kūdikio širdies ritmas pakito, tapo neramesnis, tad neliko nieko kito, kaip pasitikėti gydytojų išmanymu ir bent minimaliu sąžiningumu. Dabar kūdikio gyvybė ir žmonos gerovė priklausė tik nuo jų.
Netrukus vėl padidino greitį iki 20 lašų per minutę. „Na, nepakankamai stiprūs sąrėmiai, neužtenka sąrėmių, taip nesiseka išstumti, vaikas neslenka“. Padidino dozę iki 25. Astai noras stumti iki šiol dar nebuvo atsiradęs, todėl jai tiesiog liepė tai daryti, kai atsiras sąrėmis: ji stengėsi iš paskutiniųjų. „Na nežinau, nejuda ir viskas“. V. M. vėl įkišo ranką į makštį ir ėmė dar skausmingiau atlikti procedūrą. „Na, stumkit“. Ji vis atlikinėjo procedūrą, sukeldama aiškų skausmą. „Odeta, gal tu nori pabandyti, tavo ranka gal laimingesnė bus“. Akušerė su sadizmo kibirkštėlėmis akyse įkišo ranką į makštį ir ėmė atlikti skausmingus veiksmus. „Ne, tau irgi nepavyksta, leisk dar aš pabandysiu“.
Vėl padidino dozę iki 30 lašų. Iki 35. „Vyrai nesupranta, ką moterys patiria“, – vėl pakartojo V. M. Gimda jau buvo nuolat įsitempusi, bet, anot gydytojos ir jos padėjėjos, vaikas nejudėjo. Ar nebūtų geriau, jeigu ji negulėtų visąlaik ant nugaros? – paklausiau. Astai leido (juk tai „ekologiški“ gimdymo namai!) maždaug dvi minutes pabūti lovoje ant kelių, tada konstatavo, kad ne, nepadeda, gulėti geriau. Keliskart leido pasisukti ant šono, bet ir vėl paguldė ant nugaros. Dabar jau bene nuolat darė „apžiūras“. „Na, gal jau ims lįsti vaikas, na nedaug trūksta, dar kad stipresni sąrėmiai, pabandykime“, – dozę padidino iki 40. Dar po keleto minučių ir iki 45. Aparatas rodė, kad gimda buvo nuolat smarkiai įsitempusi, skausmas didžiulis. [45 lašai per minutę yra retai leidžiama didelė dozė].
Dabar beliko padėti Astai iškęsti ir tikėtis, kad vaikas vis dėlto gims sveikas ir gyvas. Nežinojome, kokia tiksliai jo padėtis, bet V. M. vis užsimindavo, kad iki jo užgimimo trūktų visai nedaug. Ji situaciją matė aiškiai, Asta dėl suleistų vaistų beveik nebesiorientavo, o man teliko tikėtis kankintojų gailestingumo.
Galbūt iš akių pamačiusios, kad daugiau didinti dozės jau niekaip nebeleisčiau, galbūt nusprendusios, kad gimdos plyšimo rizika per didelė, apie pusę trijų nakties Oksitocino lašinimą nutraukė.
Klūpėjau šalia Astos ir meldžiausi. Buvo akivaizdu, kad padėti galėjo tik stebuklas.

16 epizodas. Paskutiniai smūgiai

Nustojus lašinti Oksitociną, regis, kiek palengvėjo, anksčiau gimda buvo persitempusi nuolat, o dabar kiek aprimo, nors skausmas ir nuovargis buvo didžiuliai. Keista, bet, rodos, vaiko širdies ritmas dar buvo normalus. „Sąrėmiai neefektyvūs“, – vėl ir vėl Astai kartojo V. Mačiulaitienė. Pabaigoje, dar tebelašant Oksitocinui vis užsimindavo Astai „į ausį“ apie Cezario operaciją.
Girdėdama ginekologę vis kalbant, erzinant, kad vaikui nedaug trūksta, jau visai nedaug trūksta – Asta sukaupusi paskutinius jėgų likučius, net nesant sąrėmių bandė stumti, kiek tik galėjo. Jai nurodė palaukti sąrėmių ir vis kartojo, kad jie neefektyvūs.
„Mes Jums padėsime, vaikas jau visai čia pat“, – pasiūlė ginekologė. – „Odeta, pabandyk, tu pastumk pilvą, aš pabandysiu čia praplėsti, gal vaikas išeis“. Jos matė, kad esu visai pasimetęs ir suprantu, kad teko nusileisti. Akušerė ėmė stumti gimdos dugną, o V. M. tuo metu ėmė atlikti kažkokius veiksmus makštyje rankomis. Pakartojo keliskart. „Ne, nieko nebus“. [Šis vadinamasis Kristelerio manevras – gimdos dugno stūmimas – išbrauktas iš rekomendacijų, nes laikomas drastišku ir pavojingu, didina gimdos plyšimo riziką, makšties plyšimo riziką, smarkiai rizikuoja sužeisti vaiką.]
„Ką dar pabandome? Gal vakuumu ištraukime? Gerai? Va, jau matau, na nedaug trūksta“. Asta nebesuprato nieko, tik tai, kad vaiko situacija kritinė. Buvau pasimetęs ir nebežinojau, ko šią minutę galėčiau imtis. Jeigu vaikas tikrai arti, galbūt verta išbandyti šią paskutinę išeitį? Buvo jaučiamas akušerių poros pasitenkinimas, kad mūsų norėtą „natūralų“ gimdymą galės užbaigti būtent šitaip. „Gerai, Odeta, atnešk vakuumą, kur jis yra, čia turime?“. „Kitoje palatoje“. „Gerai, atnešk“. Po minutės ar dviejų O. Š. grįžo: „Nerandu, negaliu atnešti. Na, ten gal surasime“. „Einame“. Žmonai nebesiorientuojant, jai liepė stotis ir vos bejudant pasiekti „rožinę“ palatą, kur esą laukė vakuuminis ekstraktorius.
Pamažu perėjusi ji virpėdama atsigulė ant sterilaus ginekologinio stalo. „Kur vakuumas, kur tas vakuumas?“, – kalbėjo akušerė. „Dar pamatuokim vaiko tonus“. Ji pritvirtino aparatą, kuris parodė, kad vaiko tonai ėmė smarkiai šokinėti – 160, 60, 155, 65… ir t.t. „Viskas, per vėlu vakuumui“. Ginekologė konstatavo, kad vaikui gresia mirtinas pavojus, telieka Cezario operacija. [Jeigu vaikas yra taip arti, kad jį galima ištraukti vakuumu, tai Cezario operacija jau nebegalima, o jeigu Cezario operacija galima, vadinasi, vaikas dar taip toli, kad vakuumas čia padėti negali. Taigi gydytoja visą naktį sąmoningai mums melavo apie tikrąją padėtį.]
Išgąsdinta dėl vaiko žmona apie trečią nakties išlemeno: „Darykit operaciją“. Netrukus sušaukta gydytojų komanda, pristatytas sutikimo operacijai blankas. Ji virpančia ranka padėjo parašą, kurio paskui nė nesugebėjo atpažinti. „Na, kaip aš čia operuosiu, reikės kažkaip stumtelėti atgal tą vaiką.“
„Gimdymo istorijos“ įrašas: indikacija Cezario pjūviui – „kliniškai siauras dubuo“ [diagnozė, kurią įmanoma nustatyti tik paties gimdymo metu ir kurią įprasta įrašyti po „nepasisekusių“ pastangų skatinti gimdymą mechaniškai arba vaistais].
Žinoma, tiek „priekinės lūpos“ pakėlimas ar kitos invazijos ties gimdos kakleliu, tiek Kristelerio manevras dokumente neminimi.

17 epizodas. Sadistiškas perspėjimas ir paaiškėjusi tiesa

Siaubingam blogiui lengviausia pasireikšti tada, kai niekas nė netiki, kad jis galimas.
Drebėdama Asta bejėgiškai laukė operacijos. „Dėl vaiko esu beveik tikra, bet ne dėl moters“, – padėtimi mėgavosi V. M. Kalbėjo apie jos mirtį arba geriausiu atveju – kraujo perpylimą ir labai ilgą atsigavimo laikotarpį. Ar tai tik dar viena, paskutinė, užuomina pasikrapštyti kišenių turinį?..
Staiga supratau, kad visi atlikti veiksmai garantavo būtent tai, apie ką ir kalbėjo ginekologė. Ir kad ji tuo mėgavosi. Buvo aišku, kad nukraujavimas neišvengiamas.
Pakviestas budintis anesteziologas Aleksandras Togobickij uždavė Astai keletą standartinių klausimų apie jos būklę ir ji buvo nuvesta operacijai. Daugiau jos ir to, kas vyko nebemačiau. V. M. liepė man budėti šalia operacinės, kad galėtų nuolat išeiti su manimi pašnekėti ir stebėti mano reakciją. Pasitraukiau atokiau. Netrukus viena iš koridoriuje dabar pradėjusių šmirinėti daktarų ir seselių mane ėmė vadinti: „Gydytoja kviečia, labai nori su Jumis pakalbėti.“ Suprasdamas, kad kiekvienąkart pamačiusi mano išsigandusį veidą V. M. tik dar labiau įsiaudrina, nesirodžiau.
Beliko tikėtis, kad didesnė susirinkusi komanda pasitarnaus jai kaip stabdis. Ir toliau melstis.
Koridoriui ištuštėjus, prieš pat operaciją, V. M. vėl išlindo ir pradėjo manęs dairytis. Pamačiusi, kaip į ją nekreipdamas dėmesio nuėjau atlikti gamtinių reikalų, su įniršiu akyse dingo atgal į operacinę. Regis, dalis jos plano sugriuvo.
Nusiplovęs veidą šaltu vandeniu, grįžau į koridorių laukti.

18 epizodas. Gimimas mirties šešėlyje

Cezario pjūvio operaciją atliko komanda, sudaryta iš V. M., gyd. Dalios Deksnienės, anesteziologo A. Togobickij, dar vienos akušerės. Taip pat operacinėje kažką veikė ir O. Š. Pradėta be penkių ketvirtą ryto. Pagaliau išgirdau vaiko verksmą, kažkieno balsą „4:07!” ir Astos žodžius, kurių ji pati nebepamena: „Kokia gražutė!”
Po dešimties minučių dukrą atnešė man. O. Š. liguistai papriekaištavo: „Mergaitė į Jus panaši“. Nusinešiau ją prie Astai skirtos vietos pooperacinėje palatoje, kur už širmos kitoje lovoje gulėjo dar viena moteris. Jai operaciją, berods, buvo atlikusi taipogi V. M. Patirties šioje srityje ji turi daug ir moterys, kaip vėliau gyrė seselė, pačios prašosi, kad būtent V. M. tą operaciją atliktų...
Praėjo kiek laiko. Nieko netikėtai džiugaus neįvyko...
Astos nesulaukiau, ji ir toliau liko operacinėje. Apie dvidešimt po keturių prasidėjo smarkus ir niekaip nesiliaujantis kraujavimas. Ji negrįžo dar dešimt minučių, ir dar, ir dar, ir dar.
Bandžiau sužinoti, kas vyksta, tuo pačiu pirmąkart laikydamas rankose dukrą. Man liepė grįžti atgal į pooperacinę. Kažkuri seselė dar pasityčiojo: „Tai ko neglaudžiate vaiko sau prie nuogos krūtinės, juk mama negali?“..
Tik apie 5 val. kažkas nuskubėjo užsakyti kraujo perpylimui. Dėl audinių hipoksijos požymių. Pradėta atlikti be penkiolikos šešios. Iš V. M. perspėjimą apie būsimą kraujavimą buvome išgirdę apie trečią nakties.

19 epizodas. Paslaptingas kraujavimas

Anot „Gimdymo istorijos“, gimdoje, gimdos kaklelyje, makšties srityje – nė mažiausio plyšimo. (apžiūra atlikta tik operacinėje, ją atliko V. M.).
Grubūs prisilietimai prie gimdos kaklelio ir greta esančių sričių bei „Kristelerio manevras“ (ypač, jei jis atliekamas tuo pat metu ranka „plečiant“ gimdos kaklelį, gimdymo taką ar panašiai) sukelia plyšimus ir pogimdyminį kraujavimą. Be to, atliekant „Kristelerio manevrą“ galima įvairiopai pažeisti ir gimdą.
Prie pogimdyminio kraujavimo veda ir greitu tempu leidžiamas didelis kiekis Oksitocino. Oficiali metodika reikalauja lašinimo greitį didinti ne dažniau, nei kas pusvalandį, bet, deja, ne visada laikomasi ir dešimties-penkiolikos minučių intervalų. Tai veda prie gimdos perskatinimo ir pervargimo: po gimdymo ji nebegali susitraukti ir užspausti placentą maitinusių kraujagyslių, todėl kyla pavojus mirtinai nukraujuoti. Būtent Oksitociną įprasta naudoti ir siekiant sustabdyti prasidėjusį pogimdyminį kraujavimą, bet prieš tai persisotinusi skatinamųjų gimda nustoja į juos reaguoti.
Anesteziologas A. Togobickij tarp pusės penkių ir pusės šešių situaciją aptarė su kolega telefonu. Anot jo, „privaryta Oksitocino“; kraujavimas nesiliauja; be to, praėjus keliems momentams kraujas ėmė piltis staigiai tokia veržlia srove, kad pribėgo pilnos grindys. Iš srities kažkur greta gimdos kaklelio [stipria srove kraujas gali plūsti pažeidus makšties skliautą]. „Nebuvau matęs tokių dalykų“. Kadangi toks smarkus kraujavimas nenormalus, buvo vėl atliktas pjūvis, siekiant „pasižiūrėti“, iš kur jis.
Astos kraujospūdis, laimei, iki kritinės ribos – tik per stebuklą - nesumažėjo.
Nenormaliai smarkus kraujavimas prasidėjo po keturių dvidešimt ir tęsėsi bent apie pusantros valandos. Pagal V. M. įrašus „Gimdymo istorijoje“, per tą laiką netekta tik maždaug vieno litro kraujo.
5:20: vis dar laukiama atvežant kraują perpylimui.
Tik 5:40: kraujavimas mažėja.
Dar po valandos, 6:40: nekraujuoja. Kūdikis žindomas krūtimi.
Prieš Astą pervežant į intensyvaus stebėjimo pooperacinę palatą man jau leista užeiti į operacinę, ją prieš tai kruopščiai išvalius: nė raudonos dėmelės. Mamos kraujo krešuliai dar keletą dienų laikysis tik naujagimiui ant galvos.

20 epizodas. Atsiprašymas

Pooperacinėje palatoje keliskart atsiprašiau Astos, nes neapsaugojau jos ir mūsų vaiko.

21 epizodas. Purvinos rankos

Astai vis dar vos orientuojantis ir mėginant nusiraminti, maždaug po septynių ryto, V. M. atsirado prie jos lovos, kad užbaigtų savo naktinius darbus. „Labai smarkiai kraujavote. Prapjovėme Jus, galvojome, gal čia gimdos kaklelis kraujuoja, bet pažiūrėjome, ne, ne jis. Atidarėme visą, atidarėm apžiūrėjom gimdą, gimdos kaklelį, viskas savo vietoj, vaikų turėti galite“. „Moterys gailisi, kai nepavyksta pagimdyti natūraliai“. „Galiu Jums darkart apžiūrėti gimdos kaklelį“.„Vaikų turėti galėsite“. Kalbėjo, kaip visada, klastingu patenkintu balsu. Nelauktai, neklausta ir be aiškios priežasties paliesdama temą, ar galėsime turėti vaikų, išgąsdino ir sukėlė nerimą.
Operacijai einant į pabaigą ir situacijai tapus stabilia, jai vis dėlto pavyko mane rasti koridoriuje, kad darkart pasityčiotų ir pademonstruotų galią. „Vaikas galėjo gimti natūraliai“. „Žinosite, kaip nepasitikėti gydytojais. Dabar turėsite pasitikėti“.
Dabar, man sėdint prie žmonos gulto, V. M., stovėdama greta, ranka apkabino mane per pečius. „Na, o kaip vyras jaučiasi?“. Liepiau rankas nuo manęs patraukti. Pakluso ne iš karto. Bet, stebint vyr. akušerei Auksuolei Naujalienei, besidarbuojančiai prie kraujo lašelinės, kiek sutrikusi dėl to, kad nepavyko visiškai palaužti, nustoto vaipytis ir išėjo.
Po pusantros paros, šeštadienio vakarą, žmona dar nebuvo atsigavusi nei kūnu, nei mintimis, nors jau buvome perkelti į mokamą šeimos kambarį kitame aukšte. Ne savo pamainos metu į gimdymo namus daryti iš anksto sutarto Cezario pjūvio atvykusi V. M. nusprendė vėl užeiti ir pas mus. Su įprasta sadistine šypsena vėl kalbėjo apie kraujavimą ir apie tai, kaip atliks arba neatliks „gimdos kaklelio apžiūrą“. Pratylėjome. Sulaukėme, kol ji, ir ją lydėjusi budinti akušerė, sunkiai sulaikanti vypsnį, išeis. Astai tebebuvo įvestas kateteris, o tos ginekologės ir personalo žiaurumą jau buvome pažinę. Komplikacijų galėjo kilti bet kurią akimirką.

22 epizodas. Išvykimas

Ėmė lankyti giminės, tad pagaliau buvo kam papasakoti, kas nutiko. Šeimos kambaryje su mumis pasiliko nakvoti mano mama, kad galėtume geriau kontroliuoti personalo elgesį. Nelaukdami, kol vėl ateis V. M. pamaina, pasiprašėme išrašomi iš ligoninės. Pirmadienį, prieš mums išvykstant, skyriaus vedėja R. Babiliūtė ir Živilė Kiškienė dar pabandė viską užglaistyti melu, esą mūsų „Gimdymo planas“ [kuriam gimdymo namuose iš pradžių buvo pritarta] labai nemediciniškas, ypač „tas punktas dėl žalių vandenų“... Ne, patikslino, nebuvo „žalių vandenų“, bet vis tiek... Leido suprasti, kad laukia padėkos: „Gal ką nors norėtumėte pasakyti personalui?“. Žmona atsakė, kad nieko. Gydytojos piktai tyliai pasišalino.
Kateterio venoje pagaliau nebebuvo. Išėjome. Po sunkios operacijos praėjus vos trims dienoms. Astos sveikata iki atvykstant buvo gera. Kiek tai įmanoma, patirti sužalojimai jai sugis ir namuose.

23 epizodas. Atleidimas

Po to, kai Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose žmona sąmoningai buvo kankinama ir beveik nužudyta, o kūdikį teko skubiai gelbėti, išvykdami nusprendėme pasielgti krikščioniškai. Kalbėti nebuvo nuotaikos, tai tiesiog prieš išvykstant nuėjau į personalo kambarį ir įteikiau lapelį, prašydamas jį perduoti gimdymą „prižiūrėjusioms“ akušerei ir gydytojai. Ant lapelio parašyta – „Atleidžiam“.
Jį pamačiusios personalo darbuotos (gydytojos, akušerės ir kt.) atgijo, keistai mandagiai prasivėpė ir puolė kaip šunys prie kaulo. Jos tikrai, netgi po viso to, manė, kad ten vokelis su pinigais.

Pabaiga