aureja12 parašė:
Kiekvienas šneka iš savo varpinės ir savo patirties, bet po to apibendrina ir visiems tai pritaiko. Šitaip ir gimsta tarpusavio nesupratimas ir pykčiai, išankstinės…
Dar yra kita bėda, kad žmonės bijo tų diagnoziu. Natūraliai bijo, paskaitytumete kokie apie, kai kurias specialistes iš raidos centro, daug žmonių neigiamai reaguoja į spec poreikių vaikus. Plaukai šiaušiasi, paskaičius istorijas. O visi pereina ir per neigimą ir per gedejima. Reik laiko ir patiems pripažinti. Žinoma yra tokių, kurie neigia, nepripažįsta ir vaiką palieka likimo valiai. Jau vaikas likimo nubaustas ir neturi žmonių kas globoja. Tą sunku suprast, nes man pačiai vaiko poreikiai aukščiau visko.
Mano vyras pradžioj Lb pyko, nei į vieną susitikimą nėjo, neina ir kažin ar nueis. Kai prieš 2.5 metu pasakiau, kad gaus neįgalumą, tai pašėlęs buvo. Kaipgi čia taip, negali būti, issigalvojat. Ką jis koks atsilikelis. Reikėjo nemažai kalbėti, kad prieiti prie išvados, kad gali apie tai niekam nepasakoti, vaikui ant kaktos nėra užrašyta. Ne taip seniai balsu aš jam perskaičiau autismo diagnozės išvada. Tylėjo nieko nesakė daugiau. Tik db kai tikrai neblogai, gabus vaikas, tai vis kartoja 'sakiau, kad viskas su juo gerai'.
Man asmeniškai padėjo mokytojos. Laukinis vaikas buvo, jautrus, bailus, nekalbantis, tik klykiantis. Nei karto nesiskundė, kad joms blogai. Visada gyrė, kad kažką padarė naujo. Įsivaizduokit jei vaikas pasidalino su klasės draugu žaislu, mokytoja puolė fotografuoti. Gyrė belekaip, nors ten toks menkniekis lyginant su bendraamžiais. Visada bijojau ką kiti tėvai galvoja, kad gal norės atsikratyti, vengdavau net žvilgsnių. Pas mus dėl vaiko poreikių nustatymo dalyvavo psichologė, kuri programas sudarinėja, veda grupes autistuku tėvams. Lietuvoj ir turėtų manau butu kviečiami iš raidos centro specialistai. Tik žinoma ne tos 'kutvelos'. Tas duoda tvirtumo, nes tada ne mokyklos valdžia sprendžia bėdas, bet specialistas is šono.
O dar būna tokie vaikai namie vienokie, o išėję į darželį ar mokyklą visai kitokie. Daug požymių gali tėvai net nematytų ir galvoti, kad perdėtai aukletojos skundžiasi. Reik tikrai profesionalios pagalbos net nukreipimui ką toliau daryti ar išgirsti, kad taip negali būti.








