2020.02.15 12:56 (prieš 6 m.)
Prisijungiu ir aš ... savo sūnelį praradau 2019 m. liepos 19d ..
buvo planuotas leliukas ... laukėm viskas buvo gerai ... bet .. būdama 4 men nėščia pradėjau kraujuoti ... stresas , nežinau ką daryti galvojau mazylis paliko mane ... vyras ramino , nuvažiavom į ligonine ... nenorėjo priiimt (gyvenam Airijoj) vyras sako kaip negalite priimti ??? Juk moteris kraujuoja , nešioja gyvybe ??? Tada priėmė , gydytojai ištyrė jog mano placenta yra žemai ...
sakė jokių toli ėjimu tik gulėti ir gulėti ... nustojau kraujuoti .. bet vistiek ne nusiraminau , kiekvieną naktį pasimelsdavau jog viskas būtų gerai su mažyliuku
... atėjo 21 sav ... nugaros skausmas ... kraujuoti vėl pradėjau ... nuvažiavome į ligonine , kol sulaukėme apžiūros aš tiesiogine žodžio prasme balsu klykti iš skausmo pradėjau , skausmas nežmoniškas .... atėjo apžiūrėti gimda uzsidariusi bet sako kad gali prasidėti gimdymas bet kada arba galite persileisti ... vyras iškart kaip suprast , darykite kanors kad išvengti to ... aš strese ... mintys tik apie tai kad galiu prarast mažyli ... bet su vyro pagalba kiek raminausi ...
taip manęs ir neisleido iš ligoninės ... vis kraujavau ir kraujavau ... gydytojai nieko nedarė tik sakė bet kada gali gimdymas prasidėt ar gali persileist ... tuo momentu norejau tik kad mano mažyliukui viskas butų gerai ... po savaitės mane perkėlė į kito miesto ligoninę nes sakė ten geresni gydytojai , tau priims gimdymą ... vis nenustojau kraujuoti ...
po kelių dienų , nakties metu pradėjau jausti sąrėmius , kviečiu gydytoją , nieko nepasakė tik pasiūlė vaistų ... susitraukinėjimai pradėjo dažnėti nuo 15min tapo kas puse minutes ... gydytojai sakė gimdysi bet mes pasistenksim kad kuo ilgiau išlaikyti mažyli ... bet kitą dieną pakilo temperatūra .. darėsi labai bloga ... gydytojai paėmė tepineli ir pasake jog yra infekcija ir jog darys skubu cp... man stresas nebežinojau ką daryti .. kur dingti .... tik matau kaip mane veža į operacinę kaip atsisveikinu su vyru ir matau dideles lempas ir daug gydytoju .... atsibundu ir nematau vaikelio .. sakau kur mano vaikelis ...sako tu pagimdei nuostabu berniuką ... man ašaros nesustoja sakau kur mano mazylis noriu pamatyti ,sako kita diena esi po operacijos... naktį užmigt negalėjau nes vis galvojau apie savo leliuka kaip jis gyvena kaip jaučiasi ... ir pamačiau jį ... savo žirniuką ... ašaros tik bėga tik matau kaip rankytės kojytės spurda kaip kvėpuoja ... bet po 3 dienų ... gydytojai sako ... jis neišgyvens ... jis nebus kaip visi ... jam bus labai dideli skausmai ... kraujas į smegenėles ir į plaučiukus išsiliejo ... tuo momentu norėjau tik mirti ... gyvenimas tarsi sustojo .... tik su vyru meldėme kad viskas jam butų gerai ... tačiau po dar 2 dienų sesele pakvietė į palata pas mazyli įeinu ir matau nėra širdies plakimo ... sustojo ..: aš nieko nebenorėjau , nerūpėjo niekas ... tik parktitau ant žemės ir ne savo balsu klykiau .... atrodo visas gyvenimas tarsi pasibaigė ..: nebenorėjau gyventi ... norejau tik kad man atimtu gyvybe ir sugrąžintų į pasaulį mažyli ... dabar jau praėjo 7 mėn po netekties .... vis verkiu .. pasimeldziu kas nakt už mažyli turiu net vietele pasidariusi su jo nuotraukytem ir žaisliuku ...
preita men planavome kita mazyliuka ... bet nesėkmingai .. sulaukiau mm .. stresas vėl ... kad gal esu nebevaisinga o gal Dievulis niekada taip ir neduos man vėl tapti mama ...