laukų vėjas parašė:
Ačiū už patarimustikai būna ir ramybės būsenoje, net ir ką tik ryte atsikėlus, pailsėjus. Su tais žaidimais ir laimėjimu tai pas jį bėda, jis tiesiog nemoka pra…
Apie šitą sindromą nesu girdėjusi, Wikipedijoj rašo, kad paveldimas... Bet kaip ir su kitais sindromais, turbūt sudėtinga išsiaiškinti, nes nusprendžiama pagal simptomus, o tikslių tyrimų nėra... matysit, ar yra kažkoks Jūsų veiksmų efektas. Tikėkim, kad bus!
Noras laimėti ir nemokėjimas pralaimėti yra "raidos etapas". Gerai, kad mokinat ir pralaimėti. Aš stengiuosi atkreipti vaikų dėmesį, kad smagu žaisti, kad pats procesas teikia džiaugsmo. O jau galutinis variantas - kaip išeina. Nors turiu pasakyti, kad aš pati gan linkusi konkuruoti ir net ir suaugus nenoriu pralaimėti
čia subtilus dalykas - norėti laimėti, stengtis, bet nepavykus nedaryti dramos. Esam išbandę tokį patarimą iš vienos knygos: kai žaidžiam su vaikais ir suaugęs pralaimi, suaugęs pradeda hiperbolizuotai "verkti", skųstis pralaimėjimu. Vaikai paprastai suklusta ir ima guosti, pasako "nieko baisaus pralaimėti". Taip jiems įsitvirtina toks požiūris geriau.
Vadovavimas turbūt ir parodo, kad vaikas ieško būdų, kaip kažką kontroliuoti. Ir randa. Nesakyčiau, kad čia kažkas blogo. Tik jeigu viskas krypsta į per daug vadovavimo, ieškokit būdų kažkur kitur jam pasireikšti, pasijusti svarbiu. Gal gali valgyti padėti gaminti, kažką kaimynei nunešti, dulkes nuvalyti. Tegul daro, net jei paskui pati iš naujo darysit (tik geriau, kad vaikas to nematytų).
Kad auklėja brolį - tai tiesiog atkartoja, ką darželyje matė, gal kažką nuo savęs prideda. Jam darželis - ypatinga patirtis, tai nieko nuostabaus, kad jis tą parodo. Maniškiai mokyklą žaidžia
Sūnus labai griežtas mokytojas, to negalima, ano negalima, reikia jo idealiai klausyti... nors kiek žinau, mokytoja jo švelni ir tikrai nemuštruoja vaikų. Bet jo žaidimuose tas kitaip atrodo...
O kokia čia nepagarba kalbėti kaip su lygiu? Nepagarba yra keiktis, įžeidinėti, meluoti. Jei vaikas išstumiamas iš pokalbio, nes jis mažas, nieko nežino ir t.t., tai čia yra nepagarba vaikui. Jei vaikas turi savo nuomonę ir moka ją apginti, tuo džiaugtis reiktų. Nežinau, kažkaip Lietuvoj daug viskuo nepatenkintų dėdžių ir tetų su savo susigalvotais idealaus vaiko paveikslais. Nebe tie laikai, kada paklusnus, bailus ir užguitas vaikas buvo standartas. Gal suaugusieji patys nemoka su vaiku bendrauti? Arba aš kažką visai ne taip supratau, ką norėjot pasakyti
gal pavyzdį kokį, už ką jus moralizuoja?








