2016.01.19 11:34 (prieš 10 m.)
Brolio gimtadienis. Kepam tortą. Mano mažylis susimąstęs atsidūsta:
-Kitą kartą tortą kepsiu su tėčiu...
Net ausys „sulinguoja“ nuo žodžių:
-Kodėl?
-Ai kažkaip smagiau... Jis leidžia man maišyti. Ir kiaušinį ragaut... Ir tortą puošt... PIRŠTAIS...
O aš kažkaip ir nepagalvojau apie tai, kaip smagu valgyti žalią plaktą kiaušinį, ragauti tešlos ar teplioti šokoladą pirštais... Kai gaminu – stengiuosi tvarkingai, greitai, estetiškai. O čia taip, šast, prisiminimas iš vaikystės, kaip pas močiutę likusią pyragų tešlą iš dubens grandydavom – o jau skanumas koks būdavo...
-O žinai ką? Šiandien mes tortą puošim kitaip – gerai?
Matau kaip mažojo akys net „sužimba“
Šiandien mes tikrai iškepsim patį skaniausią tortą... Net jei nesigaus, net jei ir nelabai gražus bus – bus skaniausias, nes kepsim ABU
Kuo tai susiję su vaikų planavimu? Čia kaip su tuo senų tėvų slaugimu, kapelių lankymu... Apie kurį vis paskaitau... Bet kuriam žmogui gera būti šalia tik tada, kai jam leidi būti savimi ir jaustis gerai. Ir taip yra nuo pat vaikystės iki pat tos akimirkos kai ateina laikas atsisveikini. Šalia turėtų būti gera visada – kai kepi tortą, kai darai namų darbus, kai nusibrozdini kelią, kai sergi, kai esi laimingas, kai liūdi, kai kas nors nepasiseka, padarai klaidų ir kai sekasi kaip niekad puikiai... Taip, gyvenime yra pareiga, atsakomybė. Bet ne, aš nenoriu, kad vaikas su manimi būtų iš pareigos. Noriu, kad jam tiesiog būtų normalu ir gera būti kartu, kad jis nenorėtų, kad manęs nebūtų. Noriu netrukdyti savo vaikui gyventi ir būti savimi, kad jam nereikėtų slėptis nuo savo tėvų tam, kad galėtų tapti savimi. Labai noriu, kad jis gyventų vieną gyvenimą ir namuose, ir už namų sienų. Noriu pažinti ir kas dieną matyti savo vaiką TIKRĄ. Matyti kaip jis suauga, kaip priima SAVO sprendimus, būti šalia kai suklysta ir džiūgauti, kai jo širdis netelpa krūtinėje. Ir tam visai nereikia kažko ypatingo – tam reikia turėti vaiką... jį turėti, iš tikro matyti, iš tikro girdėti ir tiesiog mylėti...