Kai buvau maža, nemėgau žaisti „namų" ir lėlėmis per daug nesižavėjau. Daug mieliau strateguodavau kokį karą su berniukais, važinėjau dviračiu ir pan. Paauglystėje, kai draugės pasakodavo apie savo draugystes - skaičiau knygas, kūriau eilėraščius ir galvojau, o kuo gi aš busiu „kai užaugsiu", visai nesukdama galvos, kad neturiu "vaikino". Niekad negalvojau, kada gi ištekėsiu, kiek turėsiu vaikų. Bet tuo pat metu niekad nebuvo kilęs klausimas ar abejonė, kad viso to neturėsiu. Tiesiog niekad nieko nadariau, tik dėl to kad taip daro ir kiti... Nenorėjau kažko tik dėl to, kad to nori visi kiti... Turbūt niekad nebuvau kaip visi. Vis kapstydavau giliau, permąsčiau bene kelias dešimtis „ateities variantų", aišku, visi jie galop turėdavo laimingą pabaigą. Taip nejučia, diena po dienos, atėjo ir mano laikas draugystėms, atėjo laikas meilei, šeimai ir vaikams... Šiandien esu mama. Nė vienas nėštumas man nesukėlė jokio fizinio diskomforto, tai buvo etapai, kurių metu "radau" dar ne vieną neatrastą savo pusę.
Tačiau tą dieną kai tapau mama, nutiko tai, ko jokiame „ateities variante" nesvarsčiau. Kas akimirkai privertė suabejoti, ar ši istorija gali baigtis laimingai... O, taip, išgirsti, kad tavo vaikutis turi negalią – tas gyvenimo variantas, kurio niekas nesvarsto ir juo labiau neplanuoja. Bet taip nutinka. Ir taip nutiko man.
Nepaisant to, į klausimą, kaip pasikeitė mano gyvenimas tapus mama, aš turbūt atsakyčiau lygiai taip, kaip atsakytų dešimtys kitų mamų. Žinot, kodėl? Todėl, kad nepaisant pirmo šoko ir baimių, abejonių, o kaip gi viskas vyks toliau, ar suprasiu, pajusiu savo vaikučio norus, poreikius, ar sugebėsiu jam duoti tai, ko jam reikia, ar kažko nepraleisiu... Galų gale, o kaip gi klostysis mano pačios gyvenimas - vaikas negali būti visas,visas gyvenimas. Taip taip. Nes mes nesam "inkubatoriai" vaiko auginimui - nes tą dieną, kai tampam mamomis, mes tebesam kažkam žmonos, kažkam dukros, sesės, draugės, specialistės... asmenybės... Lyg niekas per daug ir nesiskiria. Tiesiog tą dieną į savo gyvenimą priimam dar vieną svarbų žmogų, kuris ne tik įneša į mūsų gyvenimus daug pokyčių, bet padaro jį dar turtingesnį - viskuo.
Dabar aš jau ne vieno vaikučio mama. Ir tai visada sakau su džiaugsmu. Kai namuose kaip cunamis siaučia vaikai, ne viskas būna tik paprasta ir nuostabu. Bet tuo pat metu, kiekviena diena - naujas nuotykis. O kai augini dar ir „kitokį" vaiką, gauni ir „dozę" iššūkių. Tikrai nelengva išgyventi visas ligas, gulėjimus ligoninėse, naujas diagnozes be emocijų, baimių ir skausmo. Gerai, kad netgi tikri ligoniukai neserga amžinai. Kad negalia dar nereiškia gyvenimo pabaigos. Ji reiškia, kad nuo šiol tiesiog turėsi pamatyti naujas galimybes. Kiekviena diena – lyg naujas lapas su naujais iššūkiais, gaudynėmis, taškymaisis po balas, spalvingais piešiniais, nematytais filmais, dar neragautais ledais ar iki šiol nestatytomis smėlio pilimis. Ši patirtis nepakartojama, bet nori to ar ne, kartais ima ir pasidaro nuobodu, o kartais be galo sunku, dar būna liūdna, o būna, kad dienos vargina...
Ir jau atrodo nori tiesiog nors kiek daugiau tylos, mažiau kartojimo to paties per tą patį. Tada atsigręži į tas dienas kai, regis, buvai „laisvas", lyg baltas pavydas suima – galėjai važiuoti kada nori ir kur nori, savaitgaliais keltis apie pietus, be trukdžių skaitei knygas ar ramiai gėrei rytinį kavos puodelį... Bet tada apsižvalgai ir suvoki, kad vis tik tai, ką turi dabar, geriau.
Turbūt visoms būna akimirkų, kai būti mama yra sunku. Žinot, ką tada darau aš? Imu ir paklausiu savęs, ar iš tiesų norėčiau gyventi be sūnelių. Atsakymo net rašyti neverta. Tą dieną, kai išgirdau pirmą sūnelio riksmą, negrįžtamai tapau mama. Visai nesvarbu kiek naktų sėdėjau ir dar sėdėsiu prie sergančio vaiko lovos, ar kiek dienų dar teks praleisti ligoninėse (o gal ir nebeteks), kiek užtruksiu mokydama savarankiškumo, kiek kartų reikės atsakyti į tuos pačius klausimus ar keltis savaitgaliais 6 ryto. Žinau, kad visa tai laikina. Ir ateis tokia diena, kai mes net ilgėsimės tų artumo, bendrumo akimirkų, kai pabučiuoti mamą draugų akivaizdoj visai ne gėda. Aš nė nenumanau, kas manes laukia ryt. Bet kažkodėl visai nesuku sau dėl to galvos. Nes net jei nutiktų taip, kad senatvėje mano vaikai man paskambintų TIK kartą per mėnesį (kažkuriame poste perskaičiau tokį nuogastavimą) - aš tiesiog su nekantrumu lauksiu to skambučio (turint omenyje, kad vaikų ne vienas, tai ir skambučių jau gaunasi nemažai 
).
Visi mano vaikai "planuoti". Kodėl? Kartais nė neįsivaizduoju. Žinau tik tiek - esu laiminga. Ir man to per akis gana 
TV
bet tikrai ne visos to nori 
nors sako, kad su savais viskas kitaip 
