Jelena. parašė:
Aš taip skaitau, skaitau, skaitau... ir galvoju... kad aš gal čia viena tik sugebu suprasti autorės emocinę būseną 🤔 nes jau kraupu darosi, kaip visi čia oj kelk ši…
Mano gyvenime buvo labai labai negerų dalykų. Nuo vaikystės. Ir aš išgyvenau daug skausmingų metų. Bet, po velnių, niekados sau neleidau šitaip žemai ristis ir net nebandyti kabintis už nieko... Galime paglostyti, pasakyti, kad "oi, mums Jūsų gaila" ir ką? Ji sėdės toliau pas tėvus (greičiausiai bendram kambary su dar keliais suaugusiais žmonėmis), kelis kartus per mėnesį susibėgs su "draugu" ir po to stresuos, jog "laukiasi", lauks socialinio būsto ir nieko, visiškai nieko nekeis. Ar tikrai jai reikia "palaikymo"? Ne, manau, kad palaikyti šią moterį yra tas pats kas palaikyti nuo stogo ketinantį nušokti savižudį. Kartais žmogų reikia gerai papurtyti, kad atsikvošėtų.







