Suaugusiems atrodo normalu įsigyti tai, ką jie nori, bet nenormalu įsigyti tai, ko nori vaikas, nors dažnai tai yra gryni mažmožiai, neturintys esminės įtakos šeimos biudžetui. Niekados netaikėme jokių griežtų strategijų, kaip apsipirkinėti, bet visados buvo principas, kad vaikas eina į parduotuvę kartu (ta prasme, sąmoningo vengimo vestis į parduotuvę niekad nebuvo), leidžiame imti ir apžiūrinėti viską, tačiau ne viską perkame. Tokių atvejų, kad nenupirkti vaikui nieko, nelabai pas mus būna, nors dažniausiai tie jos pirkiniai labai paprasti - šokoladinis kiaušinis, bandelė, čiulpinukas ir pan. Man atrodo, kad vaikams ne tiek svarbu, kas bus nusipirkta, kiek svarbu pats procesas - kad jis galėtų kažką sau išsirinkti, ta prasme, pats pasiimti, pats įdėti į vežimą, pats padėti savitarnos kasoje ir pan. Manau, tai vaikui suteikia lygybės ir pilnavertiškumo jausmą. Dukra nuo ankstyviausio amžiaus pati pasiima, kas jai patinka, ir dažniausiai tai nuperkame (kaip minėjau, 99 proc. atvejų tai yra mažmožiai). Ai tiesa, dažnas atvejis, kad ji nusiperka bandelę, atsikanda 2 kąsnius ir nebevalgo. Nusiperka čiulpinuką ir jo nečiulpia. Nusiperka šokoladinį kiaušinį, bet šokolado net nevalgo, o tik išlukštena. Tai niekad to nevertinau kaip pagrindo kitą kartą neleisti vėl to nusipirkti. Juk svarbiausia, kad tas dalykas suteikė džiaugsmo. Buvo atvejų, kai išsirinko brangesnius daiktus (40, 50 Eur vertės). Kai kuriuos pirkome, kai kuriuos, kur matėme, kad tikrai nežais, o tik akimirkos emocija, slapta pašalinome iš vežimo, perkalbėjome, pasiūlėme mainais kažką kitą ir pan. Buvo keli atvejai, kai dukra buvo labai kategoriška - glaudė žaislą prie savęs, nepaleido iš rankų, nesileido "nukalbinama". Tokiu atveju laikėme, kad tai yra "jos" ir pirkome, kad ir kiek kainuotų. Dauguma tokių "atkakliai" atstovėtų žaislų neguli dulkėdami. Sunkiausias buvo etapas, kai norėdavo visko. Nepamenu, kiek jis truko, bet tikrai ne itin ilgai (bent taip atrodo). Regis, tuo metu jai labai patikdavo viską krauti į vežimą. Tai stengdavomės į parduotuvę eiti su vyru ir toks kaip žaidimas vykdavo - ji krauna, vienas eina su vaiku, o kitas paslapčia traukia iš vežimo ir deda atgal į lentynas. Vėliau kažkaip pati "susireguliavo" pasiimti 1 - 2 mėgstamus daiktus. Manau, kad labai svarbu vaiką gerbti, nepaversti apsipirkimo stresu, nedrausti nieko imti ir apžiūrinėti, nebijoti aptarti, pagirti, kartu nuspręsti, kad "taip, labai šaunus dalykas, bet mes šito nevalgome/nenaudojame/jau turime" ir pan. Taip pat manau, kad neteisinga nepirkti vien dėl to, kad suaugusiajam atrodo "nesąmonė". Man tie šokoladiniai kiaušiniai ir juose esantys žaisliukai yra totali nesąmonė, bet jai yra VAU. Ir kainuoja beveik nieko. Tai, kaip mūsų pirkiniai tikrai ne visados racionalūs, taip ir vaikai turi teisę palepinti save neracionaliais pirkiniais (bent aš taip manau).
Vaikas
