Taip ir negimęs kūdikėlis (pas angeliukus) (Archyvas iki 2023.03.17)

311. 

     

     2013.02.04 00:50 (prieš 13 m.)

     sandraireland parašė:
     tas tiesa,man taip pat galvojau ir skirtis visko buvo,kazin kodel,manasis nesirupina jam aisku irgi labai skaudu po netekciu buvo,bet as stengiuosi,kad tas kitas kartas pavyktu,o jam viskas taip paprasta atrodo,ir kiekviena menesi,kai vaisingos dienos ateina,mes susiriejam,nes as ji tempiu i lova o jam reikia tv ziuret,tai pykstames ziauriai,jau daknisa kartais,as zinau,kad sunku,bet vaisingos dienos tebuna kelias dienas,ir visad taip atsitinka kad galu gale susipykstam ir laukiam kito menesio...

     paskaiciau ir jusu istorijose save randu man kaip irgi paskaiciuotos dienos arteja, draugas vis kzk uzsirustina, o paciai kazkaip lipti nesinori po musu nelaimingos pabaigos as kaip tik kaltinau ji, kad jis saves nepriziurejo, manes nelepino, pykomes, tai Dievas taip ir atlygino mums..
312. 

     

     2013.02.04 00:58 (prieš 13 m.)

     Donatuke parašė:
     man ir panasiai taip buvo,jog galvojau kad cia del jo taip nutiko,bet tik tiek gerai kad mes norim kartu bendro vaiko bent vieno,nors pas mus paskutiniu metu kyla vis daugiau nesutarimu as kazko vis nepatenkinta esu kabinejuos prie jo,o jis tyli tyli kita karta jau pats nebeislaiko ir sako nusiramink kas negerai,o as kartais pati nesuprantu kas man kartais darosi atrodo jis tikrai geras ir padeda bet va man viduj kazkaip negera yra siuo metu lyg noriu su juo gyvent kartu lyg ne,nei pati saves nebesuprantu kartais...

     kaip supratau, jusu cia kitas vyras irgi?? mano taip pat. Su pirmais vaikais viskas gerai, nelabai planuoti, nei svajoti, gime gryn is meiles. o dabar likimas zaidzia su mumis, kai ateina lyg ir geras vyras i gyvenima, tai kazko kito neduoda ar atima.. bet tikiuosi sau ir jums visoms geros pabaigos, negalvokit apie skirybas, bandykit galvot ir taikytis su tuo ka turite siandien, paziurekit i vyra kitom akim, bukit pacios idomios sau, lepinkit save, tada ir vyras taikrai myles, o jei tik nusileisit - tai jie to tik ir laukia. As gyvenime daug klaidu padariau pati, ir dabar i viska ziuriu jau kitaip.. vyrai visi jie vienodi, pati turejau 2 santuokas, buvau sutra, mandra, daug orumo. nesitaikiau, viska sprendziau skirybom, o pasekmes tik matosi ant vaiku. o dabar jau kaip sakau dziaugiuosi ka turiu, sunkai rast zmogu kuris svetimus vaikus myletu, seimoj padetu ir dar savo vaikelio bendro noretu. Mes mergaites irgi keiciames, kad man dabartini prota 10 metu atgal, butu viskas gal kitaip.. o gal ir ne

     1
313. Donatuke

     

     

     Amelija 12 m. 10 mėn.

     Domantas 19 m. 5 mėn.

     Kamile 20 m. 10 mėn.

     

     2013.02.04 08:47 (prieš 13 m.)

     naomi parašė:
     kaip supratau, jusu cia kitas vyras irgi?? mano taip pat. Su pirmais vaikais viskas gerai, nelabai planuoti, nei svajoti, gime gryn is meiles. o dabar likimas zaidzia su mumis, kai ateina lyg ir geras vyras i gyvenima, tai kazko kito neduoda ar atima.. bet tikiuosi sau ir jums visoms geros pabaigos, negalvokit apie skirybas, bandykit galvot ir taikytis su tuo ka turite siandien, paziurekit i vyra kitom akim, bukit pacios idomios sau, lepinkit save, tada ir vyras taikrai myles, o jei tik nusileisit - tai jie to tik ir laukia. As gyvenime daug klaidu padariau pati, ir dabar i viska ziuriu jau kitaip.. vyrai visi jie vienodi, pati turejau 2 santuokas, buvau sutra, mandra, daug orumo. nesitaikiau, viska sprendziau skirybom, o pasekmes tik matosi ant vaiku. o dabar jau kaip sakau dziaugiuosi ka turiu, sunkai rast zmogu kuris svetimus vaikus myletu, seimoj padetu ir dar savo vaikelio bendro noretu. Mes mergaites irgi keiciames, kad man dabartini prota 10 metu atgal, butu viskas gal kitaip.. o gal ir ne

     sveika,visu simtu procentu pritariu tavo zodziams,bet ka galiu pasakyt jog vyrais niekada negalima pasitiketi pilnai,nes poto tenka nusivilti...nors as turiu drauga toki kuriam tikrai nerupi jokios kitos ir jam tik gera sugryzus i namus pas mane ir vaiku,o vaikai kaip klausei ne jo,bet jie labai gerai sutaria ,kartu viska daro jei yra namie,pasakas seka,zaidzia ir ka tik vaikai nori,as esu bjauraus harakterio,esu oziaragis ir esu gana uzsispyrus ir siekianti tikslo per savo toki uzsispyrima mes kartais apsibaram,bet tik keletui minuciu,poto viskas vel gerai,tikrai dziaugiuosi kad toki gera vyra turiu,ir abu svajojam leliuko,o ir mano vaikuciai labai myli mazus vaikus ir klausia kada turesim,tai va ir laukiam kas menesi to leliuko ko ir linkiu is visos sirdies visoms mamytems
314. Donatuke

     

     

     Amelija 12 m. 10 mėn.

     Domantas 19 m. 5 mėn.

     Kamile 20 m. 10 mėn.

     

     2013.02.04 08:50 (prieš 13 m.)

     vitsaule parašė:
     man iskart po nelaimes,dar net ligoninej,sakau matai,negaliu tau padovanot vaiko,sukam skirtingais keliais ir vsio...ir po to kuri laika,as vis save kaltinu kad cia as kazka ne taip padarius busiu,jis mane ramina,sako tu visada saugojais,prisiziurejai,cia sako tikrai ne tavo kalte...sako ir po viso to ka mudu kartu isgyvenom,tu nori skirtis?nu zodziu...kol kas dar negalim myletis,nes as dar nei nesusirgau po nelaimes,dar per mazai laiko praejo...matysim ,kaip bus kai galesiu myletis,ar ji betrauksiu kaip moteris ir t.t.ir isvis,vyrams turbut sunkiau psihologiskai,nei moterims su tuo susitaikyt...nors atrodo mums turetu but sunkiau,gi ne jiems tenka dar ir fiziskai viska iskest,po to taikstytis su figuros pokyciai,pasakysiu bereikalingais,juk leliuko tai neber...ir dar daugybe visokiausiu niuansu...sakau matysim,kaip cia bus...nesam susituoke,tai susikrausiu savo smutkes,o po manes tada nors ir tvanas...kelio atgal nebebus,juk as pas ji specialiai parsikausciau,meciau darba ir t.t. zodziu...

     as patarciau iskart negalvot apie jokias skyrybas ir tuo labiau saves ar kito kaltinima jog jus kalti del tokios nelaimes,taip dievas norejo ir reikia susitaikyt,bet svarbiausia reikia palaikyti vienas kita ir bandyti dar karteli,nesmerkit nei saves nei vyro.jums gali buti sis laikotarpis ypatingai sunkus,bet isgyvensit,pamazu skausmas mazes del netekties ir pradesit visai kitaip galvoti ir kalbeti.sekmes

     1
315. 

     

     2013.02.04 10:39 (prieš 13 m.)

     labas rytas mamukes...Pas mus jau baigia praiti banga,kuri tikriausiai stipriausia buvo is visu,maniau jau viskas,jog keliai nepakeliui mum.
     zodziu taip,po nelaimes mano vyras pradejo justi pilvo apacioj skausma,tyliai niekam nesakes nuejo privaciai i lietuviu klynikas,ten padare tyrimus ir rado stafilokoka...kai pasake man ,tuoj pat dariausi tyrimus as,pas manes jo nebuvo,ir jis ji isigyde antibijotikiais gyd pasake jog viskas gerai jo nebera.tai kai as tik pradejau sneketi apie kita vaikuti,jis pradejo man sakyti jog jis eis i poliklynika pameluos jog jam vel skauda kad padarytu pakartotinius tyrimus,iskarto supratau jog jis nori laiko islosti,o kai nuejo pa gyd ir jam dave siuntima pas specelista tik reikejo laukti laisko kada pas ji eiti,tai va atejo tas laiskas o musu talonas TIK KOVO 15d as ciut nesusprogau is pykcio,ir viska ka maniau jam pasakiau viska viska... na aisku as nieko padaryti negaliu,gerai tegu eina jis tikrintis,tegu buna ramus,bet po patikru visu, pazadejo jog darysim leliuka,nors cia viskas atsikele dar 3menesiais...

     1
316. 

     

     2013.02.04 12:05 (prieš 13 m.)

     ernestuke123 Londonas-Klp 23m parašė:
     labas rytas mamukes...Pas mus jau baigia praiti banga,kuri tikriausiai stipriausia buvo is visu,maniau jau viskas,jog keliai nepakeliui mum.
     zodziu taip,po nelaimes mano vyras pradejo justi pilvo apacioj skausma,tyliai niekam nesakes nuejo privaciai i lietuviu klynikas,ten padare tyrimus ir rado stafilokoka...kai pasake man ,tuoj pat dariausi tyrimus as,pas manes jo nebuvo,ir jis ji isigyde antibijotikiais gyd pasake jog viskas gerai jo nebera.tai kai as tik pradejau sneketi apie kita vaikuti,jis pradejo man sakyti jog jis eis i poliklynika pameluos jog jam vel skauda kad padarytu pakartotinius tyrimus,iskarto supratau jog jis nori laiko islosti,o kai nuejo pa gyd ir jam dave siuntima pas specelista tik reikejo laukti laisko kada pas ji eiti,tai va atejo tas laiskas o musu talonas TIK KOVO 15d as ciut nesusprogau is pykcio,ir viska ka maniau jam pasakiau viska viska... na aisku as nieko padaryti negaliu,gerai tegu eina jis tikrintis,tegu buna ramus,bet po patikru visu, pazadejo jog darysim leliuka,nors cia viskas atsikele dar 3menesiais...

     Po (jau antrosios...) netekties ir aš noriu kuo greičiau vėl lauktis. Ir man vis atrodė, kad vyras per mažai deda pastangų... Ir tos svarbios dienos lyg tyčia nueina veltui: tai staiga jo sveikata pablogėja, tai pavargęs, nori miego ar sėdi prie kompiuterio iki išnaktų, nes daug darbo... Ir aš ne kartą "sprogau" ant savo vyro, apipyliau jį visokiais pagrįstais ir visai nepagrįstais klatinimais, ir mes jau vienas kitam ėmėm skyrybom grasinti...

     Kol galų gale dar kartą iš esmės pasišnekėjome ir jis man pasakė - na nespausk tu manęs... Ir pridėjo, jog ir pats labai nori vaikelio, kaip ir aš, jog ir jam sunku po netekčių, bet nuolat spausdama jį ir pati vien apie tai galvodama, tik keliu didžiulę įtampą... Iš tos įtampos nieko negali išeiti. Reikia stengtis atsipalaiduoti... Taigi galų gale pačiai teko suvokti, kad ne tik sau, bet ir vyrui turiu duoti laiko tiek, kiek jam jo reikia... Iš meilės savo vyrui ir iš pagarbos jo jausmams...

     Pamažu ir pati nusiraminu, nors vis ateina skausmo ir nevilties bangos, bet nebesistengiu karštlgiškai tapti nėščia. Ir santykiai su vyru pagerėjo, sugrįžo jo pirmykštis lipšnumas ir natūralumas... Jau ir pats kartais užsimena apie kitą vaikelį (pvz., pasakiau, kad jau reikia kam nors atiduoti dukrytės išaugtinius batukus, tai paprieštaravo - gal mums patiems netrukus vėl prireiks)... Ir vėl imu pajusti, kad vaikelis - ne vien mano, bet mūsų abiekų kūrinys, džiaugsmas ir troškimas. Ne tik kūniškas, bet ir dvasinis. Netektų kūdikių mums niekas nepakeis, bet mūsų abiejų širdyse jau gimsta tas kitas mažylis... Tikiuosi, nereikės ilgai laukti, kol jis pas mus ateis.

     Kūdikių netektis yra labai didelis išbandymas visai šeimai. Ją išgyvenusios šeimos arba išyra, arba dar labiau sustiprėja. Labai svarbu, kad abu tėvai tinkamai ir iki galo išgedėtų savo vaikelių. Gedėjimas yra ilgas ir sunkus procesas; skausmas ir liūdesys turi būti išgyventi, išjausti, išrėkti, išverkti (jei ne, vėliau gali pasireikšti sunkiomis ligomis). Prireikus, reikia kreiptis profesionalios pagalbos į tuos, kurie pasirengę padėti gedintiems tėvams. (taip sakė mano gydytojas ir akušerė)

     Neskubėkit iš vieno nėštumo į kitą, abu pagykite ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kitaip naujasis nėštumas, net jei virs realybe, bus labai sunkus. Neskubėkite skirtis (aišku, jei nėra kokios labai rimtos priežasties, pvz., smurto šeimoje), nes skyrybos ne palengvins, o sustiprins jūsų kančias... Ar tikrai to norite?..

     2
317. 

     

     2013.02.04 12:26 (prieš 13 m.)

     Ir dar. Lyg ir rašiau jau apie savo akušerės man rekomenduotą knygą:

     Hannah Lothrop "Help, Comfort and Hope After Losing Your Baby in Pregnancy or the First Year"
     arba vokiškai:
     "Gute Hoffnung - Jähes Ende: Fehlgeburt, Totgeburt und Verluste in der frühen Lebenszeit. Begleitung und neue Hoffnung für Eltern"

     Prieš dvejus metus (po pirmos netekties) skaitėme ją abu su vyru. Padėjo susivokti savyje ir išbristi iš duobės. Skaičiau ją ir dabar. Tikrai verta dėmesio knyga, jei skaitote angliškai arba vokiškai.
     Ten rašoma apie tai, kas vyksta dėl vienos ar kitos priežasties netekus kūdikio, supažindinama su gedėjimo fazemis ir pateikiama įvairiausių patarimų, kaip (sau padėti) jas tinkamai išgyventi. Taip pat kalbama apie santykius su sutuoktiniu, su vyresniaisiais vaikais (jie viską jaučia, viską mato ir taip pat labai išgyvena dėl broliuko ar sesutės netekties; būtina į tai atkreipti dėmesį - tai galiu pasakyti iš savo patirties), močiutėmis, seneliais, etc.

     Labai rekomenduoju - puiki gana lengvai skaitoma savipagalbos knyga. Beje, autorė remiasi ir savo patirtimi - ji pati neteko kūdikio, nutraukus nėštumą dėl Turnerio sindromo.
318. versace.

     

     

     Melissa 6 m. 9 mėn.

     Anabella 9 m. 11 mėn.

     Olivia 12 m. 3 mėn.

     

     2013.02.04 12:30 (prieš 13 m.)

     naomi parašė:
     aciu uz tavo paaiskinima, Tikrai linkiu tau stiprybes, nekaltink saves, tu sveika ir tikrai nekalta, taip jau yra , kalta gamta, kur mes ne virsininkai. taip matyt turejo but. Mano atveju kai padare 11 savaite pirmus tyrimus, sake viskas ok, tai jei as nebuciau Airijoje anksciau nuejus i pirma apziura, niekas nebutu mates, nes ta raukslyte 9 savaiciu buvo 2.9, o jau 11 savaite 1. Iki to laiko nebuvau nei girdejus, nei zinojus kas per patalogijos, o kai teko susidurt, isskaiciau viska, isvarsiau visa interneta. Ir tik genetike patare sulaukt 16 savaiciu vandenu tyrimui, tai dar 5 savaites gyvenau nezinioj su labai bloga svaikata.Bet gal savyje jauciau kazka, nes niekam nesakiau, nesigyriau, kaip bijodama kazko...
     Labai labai tau linkiu nepergyvenk, buvo kas buvo, galvok i prieki, as jau irgi planuoju, vitaminus geriu, atsigavau, puikiai jauciuosi reikia jau pradet bandyt o dar sakyk, supratau kad mergyte irgi buvo?? o kaip pagavot, gal kazkokiu paslapciu zinot?

     jo mergyte, Sofija varduka davem kad nezinau jokiu paslapciu, kai uzkibom buvo maniskis ikauses,nekilojau ten koju ir pan, tiesiog pavyko kai jau suzinojau kad laukiuosi, knietejo zinoti ar panele ar bachuriukas, tai kazkokius kinieciu horoskopus internete radau, kur pagal mamos ir tevo metus rodo tikimybe susilaukti berniuko ar mergaites, ten visokiausiu buvau tu lenteliu ir pan radusi, aj ir pagal pastojimo menesi dar ten kazka buvau radus.viskas rode mergaite. kai dare skana ziuredama i vaikeli besispardanti maniau kad ten berniukas, gal delto kad pati ziauriai norejau mergaites ir gimdyti vasara (svajone buvo uzsimezgusi, gimdyti rugpjucio gale turejau), tai tokia kalte pajauciau, mazdaug as tokia laiminga matydama savo vaikeli, o dar noriu konkreciai mergaites, gimdyti tada ir tada, pasijauciau kalta kad tokius norus turiu
319. versace.

     

     

     Melissa 6 m. 9 mėn.

     Anabella 9 m. 11 mėn.

     Olivia 12 m. 3 mėn.

     

     2013.02.04 12:43 (prieš 13 m.)

     Slepetukas parašė:
     Ir dar. Lyg ir rašiau jau apie savo akušerės man rekomenduotą knygą:

     Hannah Lothrop "Help, Comfort and Hope After Losing Your Baby in Pregnancy or the First Year"
     arba vokiškai:
     "Gute Hoffnung - Jähes Ende: Fehlgeburt, Totgeburt und Verluste in der frühen Lebenszeit. Begleitung und neue Hoffnung für Eltern"

     Prieš dvejus metus (po pirmos netekties) skaitėme ją abu su vyru. Padėjo susivokti savyje ir išbristi iš duobės. Skaičiau ją ir dabar. Tikrai verta dėmesio knyga, jei skaitote angliškai arba vokiškai.
     Ten rašoma apie tai, kas vyksta dėl vienos ar kitos priežasties netekus kūdikio, supažindinama su gedėjimo fazemis ir pateikiama įvairiausių patarimų, kaip (sau padėti) jas tinkamai išgyventi. Taip pat kalbama apie santykius su sutuoktiniu, su vyresniaisiais vaikais (jie viską jaučia, viską mato ir taip pat labai išgyvena dėl broliuko ar sesutės netekties; būtina į tai atkreipti dėmesį - tai galiu pasakyti iš savo patirties), močiutėmis, seneliais, etc.

     Labai rekomenduoju - puiki gana lengvai skaitoma savipagalbos knyga. Beje, autorė remiasi ir savo patirtimi - ji pati neteko kūdikio, nutraukus nėštumą dėl Turnerio sindromo.

     ieskosiu dabar sios knygos, vien todel kad autores patirtis tokia pati kaip mano.. aciu
320. 

     

     2013.02.04 15:45 (prieš 13 m.)

     Slepetukas parašė:
     Po (jau antrosios...) netekties ir aš noriu kuo greičiau vėl lauktis. Ir man vis atrodė, kad vyras per mažai deda pastangų... Ir tos svarbios dienos lyg tyčia nueina veltui: tai staiga jo sveikata pablogėja, tai pavargęs, nori miego ar sėdi prie kompiuterio iki išnaktų, nes daug darbo... Ir aš ne kartą "sprogau" ant savo vyro, apipyliau jį visokiais pagrįstais ir visai nepagrįstais klatinimais, ir mes jau vienas kitam ėmėm skyrybom grasinti...

     Kol galų gale dar kartą iš esmės pasišnekėjome ir jis man pasakė - na nespausk tu manęs... Ir pridėjo, jog ir pats labai nori vaikelio, kaip ir aš, jog ir jam sunku po netekčių, bet nuolat spausdama jį ir pati vien apie tai galvodama, tik keliu didžiulę įtampą... Iš tos įtampos nieko negali išeiti. Reikia stengtis atsipalaiduoti... Taigi galų gale pačiai teko suvokti, kad ne tik sau, bet ir vyrui turiu duoti laiko tiek, kiek jam jo reikia... Iš meilės savo vyrui ir iš pagarbos jo jausmams...

     Pamažu ir pati nusiraminu, nors vis ateina skausmo ir nevilties bangos, bet nebesistengiu karštlgiškai tapti nėščia. Ir santykiai su vyru pagerėjo, sugrįžo jo pirmykštis lipšnumas ir natūralumas... Jau ir pats kartais užsimena apie kitą vaikelį (pvz., pasakiau, kad jau reikia kam nors atiduoti dukrytės išaugtinius batukus, tai paprieštaravo - gal mums patiems netrukus vėl prireiks)... Ir vėl imu pajusti, kad vaikelis - ne vien mano, bet mūsų abiekų kūrinys, džiaugsmas ir troškimas. Ne tik kūniškas, bet ir dvasinis. Netektų kūdikių mums niekas nepakeis, bet mūsų abiejų širdyse jau gimsta tas kitas mažylis... Tikiuosi, nereikės ilgai laukti, kol jis pas mus ateis.

     Kūdikių netektis yra labai didelis išbandymas visai šeimai. Ją išgyvenusios šeimos arba išyra, arba dar labiau sustiprėja. Labai svarbu, kad abu tėvai tinkamai ir iki galo išgedėtų savo vaikelių. Gedėjimas yra ilgas ir sunkus procesas; skausmas ir liūdesys turi būti išgyventi, išjausti, išrėkti, išverkti (jei ne, vėliau gali pasireikšti sunkiomis ligomis). Prireikus, reikia kreiptis profesionalios pagalbos į tuos, kurie pasirengę padėti gedintiems tėvams. (taip sakė mano gydytojas ir akušerė)

     Neskubėkit iš vieno nėštumo į kitą, abu pagykite ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kitaip naujasis nėštumas, net jei virs realybe, bus labai sunkus. Neskubėkite skirtis (aišku, jei nėra kokios labai rimtos priežasties, pvz., smurto šeimoje), nes skyrybos ne palengvins, o sustiprins jūsų kančias... Ar tikrai to norite?..

     Na siuo metu pasakiai dauk tiesos ir supratimo savo seimoje...tik man atrodo nelabai supranti jog vieni gali to laukti pvz kaip tu,o kiti negali...ir tada jau lieka kaskam nusileisti,ar eiti savais keliais...dar dauka daro vienas kito supratimas,tarkim mano vyras supranta jog man to reikia,zino kaip sunku laukti,zino jog as apie tai svajoju,ir kad tai nera laukimas kaip lauki kokiu atostogu (labai sunku isireiksti,ka noriu pasakyti) todel jis mane suprasdamas, darosi tuos tyrimus kad paciam butu ramiau,ir po ju pradesim...nezinau ar supranti ka noriu pasakyti,negaliu paiskinti situ jausmu...

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!