zurza parašė:
o man atrodo,kad drauges,kurios pamirsta savotiskai - jos tiesiog nepiktybiskai truputi pavydi...as zinau,kad mano rateli yra draugiu,kurios noretu vaikuciu,bet ar dar seip ne laikas,ar neiseina... man,kai gime leliukas is vis niekas nieko nerase,neklause ir pan...o as kazkaip laukiau,maniau,kad jom turetu but idomu ir jos turetu klaust,kaip mes laikomes,kaip mum sekas.... o kai pati pradejau rasyt,tai gavau atsakyma...kad mazdaug trukdyt nenorejo....na, ar didelis trukdymas butu paklaust,ar viskas gerai?o galiausia neatrasyciau - tai neatrasyciau
bet jau viena,kita sakini - tai tikrai laiko atsirastu parasyt.
pas man panasi situacija su dvejom draugem,vienai 40 metu niekaip negali pastot o kitai bus 30 su draugu gyvena apie 7 metus bet nieko nesigauna,tai jaucia toks kaip ir pavydumas,jei ka pradedu apie maze sneket tai tipo man neidomu nu ir kas.kazkaip net keista o pacios taip svaigsta kad lialiuko nori...
salduku sapniuku jums





