paslaitykit, ka parasiau, kai skausmas nebetilpo krutineje..... kai verkiau nes vel paluzau.... bet as tikiu, mergaites, kad viskas mums bus gerai ir visos supuosim savo maziukus... jei ne dabar ... tai labai greit, bet supuosim.... musu vaikeliai tikrai dar atgims.... tikiu as tuo ir noriu, kad tiketumet jus.... visas stipriai apkabinu... jus ne vienos....
vaikai- pati graziausia gyvenimo dovana, pats didziausias gyvenimo stebuklas... kuri gali laikyti ant ranku... buciuoji, glostyti, supuoti.... Kudikis toks gleznas, trapus sutverimas, kuris atsirado is stipriu moters ir vyro jausmu... Vaikas yra tu jausmu israiska.... irodanti, kad viskas buvo tikra....
kai mama isgirsta pirma karta savo kudikio, savo vaikelio verksma, ji suvokia, jog nuo sios akimirkos ji atiduos viska, kad jos mazylis kuo maziau verktu... mama pasiruosusi savo stebukleliui paliesti roziu ziedlapiais klota gyvenimo kelia.... tik roziu ziedlapiais.... Motinos nerimas del savo vaiko atsiranda su jo gimimo akimirka ir nepalieka iki karsto.... Nesvarbu, is kokiu toliu jis motina pasauks, ji leks klubdama, pamirsusi savo negandas, problemas, nesekmes, galvodama tik viena, kad jos vaikui blogai ir kad ji privalo buti salia.... Mama rupinasi savo vaikeliu nuo pat jo atsiradimo jos isciuose... nuo jo vystimosi po jos sirdele.... o kai vaikutis pirma karta isvysta dienos sviesa, jis pirmiausiai pamato savo mamos akis... jos neapsakoma dziaugsma.... kuris dazniausiai pasireiskia dziaugsmo asaromis....
Mama bijoma liecia jo mazutes rankutes, smulkius pirstelius, maziulytes pedutes.... baiksciai buciuoja vaikucio delnus, skruostukus, kojyciu padukus....su kupina dziaugsmo sirdimi ji renka vaikui varda, galvodama, kad tik tas vardelis man atnestu laimes....
mes visi turejome mamas, kurios mums atidave savo gyvenima.... kurios del musu geriau butu pacios nepavalgiusios, bet, kad mes turetume pacius geriausius daiktus, kad bent saldainiuka mums nupirktu... bet kada mes suprantame tai? kai mamos nera salia musu.... kai kurie supranta prie mamos kapo, o kai kurie, kai mama yra uz daugybes kilometru.... nepasiekiama, kai nori sirdis...kitos moterys mamos meile supranta, kai pacios susilaukia stebuklelio... juk tik tada, kai mes suprasime mamos pasauli, mes suprasime, jos meile....
mama- pats nuostabiausias zodis tariamas vaiko vaiko lupomis,... tame zodyje telpa viskas: nuo didziausios pagarbos iki begalines meiles.... mama- tik ji mus apgaube neapsakomo stiprumo meile... tik mama mums sekdavo pasakas pries miega... tik mama is visos savo sirdies, dainuodavo mums lopsines... tik mama yra tas zmogus, kuris gali atstoti mums visa pasauli, bet jos neatstos niekas.... Tik mama mus moke vaikscioti, juoktis, kalbet... tik mamos meile mus uzaugino zmonemis turinciais gulius jausmus.... mamos meile suprasime, kai patys turesime vaikuciu, kurie mums sakys: myliu tave, mano mamyte....
Bet ne visoms moterims pavyksta isgirsti ta nuostabu zodi,suvirpinanti sirdi- MAMA.... as, deja, sio zodzio nebeisgirsiu is savo taip laukiamo kudikelio.... mano maziukas iskeliavo i dangu pas Dievuli.... dabar jis yra mazas mazas angeliukas, kuris ziuri i mama pro pukuota debeseli.... ir sako: mamyte, as pas tave tikrai sugrisiu.... tik neprarask vilties.... o jei negris jis pas mane, tai bus mazu stebukleliu kitai moteriai.... mano angelelis paliko mamyte birzelio 26-ta diena... nuo siol si diena man bus pazyma juoda spalva.... bet as privalau stotis ant koju.... juk mano vaikutis tikrai nenoretu, kad jo mamyte butu liudna, verktu... jis noretu matyti mama besisypsancia, laiminga.... taciau dabar as negaliu.... per daug skaudu... per daug trapi sirdis.... per daug joje skausmo.... per daug joje neissakytu jausmu.... taciau mano angeli, as visada prisiminsiu, su kokiu dziaugsmu nesiojau tave po savo sirdimi.... kokiu laukimu gyvenau.... kokias svajones turejau... ir pazadu, as dar busiu su tavimi... tik nezinau, ar tu busi pas mane, ar as atkeliausiu pas tave.... bet mes busime kartu... Amzinai....
Ar pagalvojate, kad kudikio akyse telpa visas pasaulis... visas pasaulio dziaugsmas... visas skausmas... pasiziurejus i kudikio akeles,tu matai koks tyras ir nekaltas, dar toks neapibudinamas zodziais, jo zvilgsnis.... ar jus matote, su kokiu susidomejimu, jis zvalgosi aplinkui, kaip ji domina garsai, balsai... gal ir keista, taciau vieninteli balsa, kurio su jokiu kitu nesumaisys yra mamos balsas... svelnus, mielas, toks pilnas meiles ir begalinio dziaugsmo.... toks neapsakomai tyras, lyg ji ziuredama i savo vaika, dainuotu niekam nezinoma lopsine... mama gali valandu valandas sedet ir ziureti, kaip su pasauliu susipazysta jos kune, po jos sirdimi uzauginta nauja gyvybe....
Gimus vaikui, nakti is dangaus krenta zvaigzdes, atnesdamos vaikui nuostabiausia dovana, galimybe myleti.... Myleti savo mama.... tyra ir neegoistiska meile.... tokia meile, kurios niekam kitam nepajausi....
Mama,iš savo vaikystės pasaulio,iš savo spalvotų sapnų, Tave aš regiu tartum saulę,tik tavo dėka aš esu...Tikrai niekados nepamiršiu nežemiškų tavo jausmų...Už viską dėkoju tau, mama....Norėčiau aš tau padėkotiUž saulę, už ryto žvaigždes,už tai, kad galėjau svajoti,regėti paukščius ir gėles....Dėkoju, kad leidai pajusti, kad meilė pasauly yra...Yra kaip ir žodis...Vienintelis žodis: mama....Mama, tu namų dvasia, šviesa ir gėris ...Mama, tik neverk ... Mama, tau šiandieną žydi visos gėlės... Tu tik pažvelk....
Mama, koks švelnus ir šventas šitas žodis.... Mama, tai tiesa .... Mama, mes už viską viską tau dėkojam.... Tu mums viena....
Juk būna, kad kartais suklystam,ateina sunki valanda,tamsioj nevilty pasiklystam ir kelio atgal nebėra....Bet tu visada mūsų lauki...Tik tavo švelni šypsena,mums viltį suteikia i r vėlei nušvinta diena....
Vaikas
Bet del virksteles vaikas mano nebuvo melynas,o buvo toks kaip visi kudikeliai..
