Mamos, o kaip jums sekasi išmokti būti ne tik vyru ir žmona šeimoj, bet mama ir tėčiu? Aš turiu labai gerą vyrą, puikiai sutardavome, na bet nesiseka mums atrasti vienas kito tėvystėje.. Kaip dalinatės pareigas šeimoje? Kaip jaučiatės/susitaikote tos, kurių vyrai daug dirba ir dažnai nėra namuose?
Kelis mėnesius vyras dirbo mažiau, tai padėdavo tikrai, myli vaiką, myli mane. Bet jam sugrįžus į darbus, įsijaučiau į nuskriaustos namų šeimininkės vaidmenį. Grįžta vėlokai, po darbo/savaitgaliais turi mokytis/mokslinės veiklos, turi išsimiegoti, nes nemiegojęs jo darbo nepadirbsi. Aš suprantu jį, bet kartu kyla neteisybės jausmas ir pyktis, kodėl vaikas ir buitiniai rūpesčiai - mano reikalas? Šeimos biudžetui prisidedame vienodai. Pora valandų per dieną pažaidimo jo, o naktys/visi kiti rūpesčiai mano.
Gal kas turi daugiau gyvenimo išminties? Kaip pasiskirstote darbus? Kaip sugebate nepykti viską laikydamos ant savo pečių? Ačiū už pasidalinimus!


nu zodziu





