Aš visada norėjau vyro gimdyme. Teko jį truputi įkalbineti. Bet apsispręsti jam padėjo draugas, kuris dalyvavo gimdyme, kaip pats sakė visu kūnu
sakė viską mačiau ir kaip galvutė lenda ir kraujo.. Labiausiai padėjo jo žodžiai, kad tik po gimdymo suprato koks nuostabus ir daug ištveriantis moters kūnas ir tik po to suprato kaip stipriai jis dėkingas už viską savo žmonai.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Kūdikių pasaulis
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Augu sąmoningai
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas


Tai nors antrą kartą buvo daug lengviau ir žymiai labiau pasitikėjau savimi, vyro palaikymo labai trūko. Jei tektų trečią gimdyt, tai būtinai turėtų dalyvaut ir pageidautina nuo pradžių, o ne "ant gatavo" užbėgęs
Bet vat moralinis palaikymas man už auksą brangesnis. Vien tai, kad yra šalia, kad ne viena tarp nepažįstamų žmonių, kad gali atėjus laikui subėgiot akušerės, o ne gimdyvei klykt per pusę koridoriaus pagalbą kviečiant
tai vat atejus laikui gimdyti,manau ta baime niekur nedings,pulsiu i panika,o jis man bus ta vienintele parama. As cia pries savaite ir su peiliu naga su pirsto gabalu nusipjoviau,asaros panika,oro trukumas galvos svaigimas,o vat vyras atejo ir viska sutvarke,ramiai nepanikuojant. Tikiuosi to ir gimdymo metu. Vat ir toks mano tas jautruolis ir geruolis. Sake butinai dalyvaus kai suzinojo kiek man tai gali reiksti ir padeti.





