monce parašė:
o dabar jau nejausti,praejo visa tai?
Man periodiškai vėl tas jausmas atsiranda. Pernai, pamenu, vos iš proto neišėjau. Buvo trys dienos prieš gimtadienį, išeinu su sūnum ant rankų į laiptinę ir tamsu. Šviesa tik apačioj įsijungdavo. Tokia prieblanda, gal 5 ar 6 valanda vakaro buvo. Per stoglangį dar šiek tiek šviesos kliuvo. Leidžiuos su vaiku žemyn, o mes nuosavam gyvenom, tai sraigtiniai laiptai. Ir belipant man prieš akis juodas vyro siluetas. Aš į apačią lipau, o jis į viršų. Kai prasilenkėm tas "ledo jausmas". Tai jei ne vaikas ant rankų, būčiau susmukus ant žemės, kaip sustingau visa. Vaikui panika, nors nė garso neišleidau ir net nekrustelėjau. Tiesiog sustojau ir nebegalėjau pajudėti. Kelias sekundes stovėjau, kol vaiko verksmas privertė atsitokėt. Nulėkiau apačion, įsijungiau šviesą, dar pažiūrėjau viršun. Vaikas buvo tiek persigandęs, kad nežinojau, kaip nuramint. O man tada panika prasidėjo. Nes aš dvejus metus vis laikas nuo laiko sapnuoju, kad sesuo paskambina verkdama ir pasako, kad tėtis mano užsimušė avarijoj. Tai aišku pirma mintis apie jį. Paskambinau, sako viskas gerai. O aš būčiau galėjus rankas duoti nukirsti, kad siluetas buvo vyro. Sukau galvą, kaimynų paklausiau, gal kas iš jų šeimos pasimirė. Nieko. Ir tik po to dar su kaimyne šnekėdama atsitokėjau, kuri diena. Buvo lygiai 7 metai tą dieną, kai senelį palaidojau. O jo mirties išvakarėse buvau viena namie, dar tada pas tėvus gyvenau. Ruošiausi išeiti. Turėjau iš vaikystės tokį stiklą dekoruotą nedidelį. Ir man prieš išeinant jis išsitaškė tiesiogine to žodžio prasme ant žemės. Sudužo į tiek dalių, kad pusę valandos keliais po kambarį ėjau, nors dydžio jis buvo gal 5x7. Jau po visko uždegiau žvakutes prie mūsų bendros nuotraukos ir daugiau jo nemačiau. Bet nors ir išgąsdino, vistiek buvo pirma mintis ta, kad kažkas iš savų. Tai va. Tiek žinių. Šiemet va ramiai praėjo. Ničnieko. Bet šįkart abu su broliu prie jų kapo buvom nuvažiavę, gan ilgai pabuvom. Ir kaip niekad, niekaip negalėjom nueiti. Šalom pusę valandos besišnekučiuodami. Nors kaip ir kasmet, taip ir šiemet nuvažiavus atsitūpiau prie kapo ir iškart nenusakoma šiluma užplūdo. Iš išorės šalta, o viduj tokia maloni šiluma. Ir visad jaučiu, kad abu už nugaros stovi ir rankas ant pečių uždėję man laiko. Na, toks malonus jausmas, kažkoks neapsakomas gėris, nes mylėjau juos be proto. Senelio mirtį nujaučiau, močiutės po kelių mėnesių irgi. Kai pas ją nuvažiavom per Velykas, tai taip man negera buvo, labai širdį dūrė. O močiutė visad su širdim bėdų turėjo. Išėjo ji mums lauktuvių prikrauti ir nebegrįžo. Pati išėjau ieškot, nes jaučiau, kad viskas. Radau sukniubusią, jau buvo vėlu išgelbėt. Nežinau, ar čia tik nuojauta, ar kažkas daugiau. Bet juodu visada jaučiu, jei tik užklysta.