2019.11.05 00:02 (prieš 6 m.)
gabytenevins parašė:
Aš jau max visko prisiskaičiau, kad reikia labai klausyti akušerės, kada ji sako stumti, kada kvėpuoti, nestumti belekada ir tada neva apseinama be plyšimų ir kirpi…
Man tai nesakė kada stumti, bet sakė, kaip stumti. Šiaip tai jo, reikia stengtis klausyti, akušerės gi patyrę, žino ką sako ir kodėl. Aš jutau labai aiškiai, kada vaikiukas pajudėjo iš gimdos (tas noras kakoti). Toks labai stiprus, maksimalus visos apačios įtempimas. Ir viskas, tą patį įtempimą jutau iki pat pilno išstūmimo, smulkiau nesigaudžiau visai, kas kur ir kaip. Nebuvau euforijoj visiškai. Galvojau tik, kada pagaliau sąrėmių skausmas pasibaigs. Siuvimo siaubingai bijojau. Užgimus vaikučiui, ta vietelė visa degė pas mane, matyt nuo pertempimo, krūpčiojau nuo kiekvieno prilietimo. Bet siuvimas labai sėkmingas ir sklandus, nes akušerė labai švelni. Nuskausmino - iš pradžių patepė kažkuo vėsiu, tada suleido (vos jutau bakstelėjimą, visai neskaudėjo), ir jau tada susiuvo. Be anestezijos tai būtų buvę kažkas baisaus.
Man mėnesinės irgi būdavo labai skausmingos, su greitosios kvietimu, o ištverti padėdavo visiška ramybė. Gimdymui, kaip įsitikinau, tai netinka. Geriau judėti, tūpčioti, iškvėpuoti, nei tiesiog ramiai gulėti. Beje, gerai ir parėkti, bet tokiu žemu, laukiniu balsu, nespiegti ir neklykti. Bent jau man padėjo