Paskaitynėjau temą ir bučiau „iškentusi“ nepakomentavusi, tačiau kai išvydau kalbant apie neįgalius vaikučius, apie jų gimdymą, nutariau vis tik parašyti... Tiesiog nesusilaikiau... Kiek čia Jūsų augina neįgalius vaikus? Kiek Jūsų ištiesų eina šį kelią ir suvokia ką tai reiškia? Žinot, nesu abortų „šalininkė“, kaip ir nesu jų „priešininkė“... Man kartais būna šiurpu, kai apsisprendimą atlikti abortą lemia tokie argumentai :
...dabar negaliu turėti vaikų, nes siekiu karjeros...
arba ...dabar turim pasirūpinti savo socialine gerove – dar neturim geros mašinos, nuosavo būsto...
arba ...tai jau ketvirtas, penktas, šeštas ar ten dešimtas vaikas – daugiau jau gimdyti nebegaliu...(iš karto kyla klausimas, o į lovą nesigulti irgi turbūt negali?) ir pan. ir t.t.
Kas čia? Vaikų darželis? Jei esi toks nebrandus žmogus, kad tokie gyvenimo „niekai“ lemia tokius svarbius ir negrįžtamus gyvenimo sprendimus – gal iš tiesų vertėtų nors minimaliai pasiskaitynėti apie moters organizmą, ciklą, galų gale pasidomėti kontracepsija (neatmetant natūralaus planavimo galimybės esant reguliariam ciklui, kas manau yra geriau nei cheminė kontracepsija) ir t.t. ir pan. Baisu jei seksas yra tik viena iš atsipalaidavimo, pasilinksminimo ir malonumo formų. Tereikia trupučio fantazijos ir galima rasti visą eilę kitų būdų „pasilinksminti“... O jau šeimos planavimo formų gausa šiais laikais iš viso yra be galo plati – tik akiratį reikia plėsti... Juk esame mąstančios būtybės ir tuo skiriamės nuo tūkstančių rūšių gyvūnų, nuo šimtų primatų, kurie tiesiog pasikliauja gamtos atranka ir leidžia sau paklūsti instinktams, chemijai... Tai kodėl niekaip nepribręstam brandžiai ir svarstytai tėvystei (juk tas prasideda ne nuo vaiko gimdymo ar negimdymo, o nuo pasirinkimo su kuo guluosi į lovą ir atsakomybės už savo veiksmus...)?
Bet kai kalba pasisuka apie neįgalaus mažylio atėjimą... Genetinių ligų, ligų kurių pasekoje lemiamas protinis atsilikimas atveju – aš nesu kategoriška. Labai lengva pasakyti niekada taip nepadaryčiau, arba daryčiau tada, tada ir tada - kol tai tėra bla bla bla... Gražučiai, dideles vertybes „atspindintys“ žodeliukai iš neįgalųjį porą kartų iš toli mačiusio žmogaus lūpų... Nereikia visko simbolinti ir gražinti... Kaip nereikia ir nurašyti tų kitokių žmonių į visuomenės gyvenimo paraštes... Palinguojant galva „ajajai kokie vargšai.... Oi kokie egoistai tėvai... Taip nepagalvoti apie vaiko gerovę....“ Sprendimus priimi ne forume svaičiodamas, o tada kai būni kryžkelėje. JEI BŪNI JOJE (tyrimai ne visada ir ne viską parodo)... Ir būtent tos, tuometinės, aplinkybės, nuojautos, jausmai ir dar dešimtys kitų faktorių nulemia sprendimą. Tad kol nestovi eilėje į operacinę – tos mintys tik svaičiojimai. Žinot, tą dieną kai savo akeles atvėrė mano neįgalus mažylis - aš jau žinojau - esu dėkinga likimui, kad mūsų tyrimai buvo geri, kad nėštumas buvo sklandus ir kad likimas nė nedavė man dvejonės ar abejonės gimdyti vaikuti ar ne... Nu durniu durnė... Džiaugiasi ir didžiuojasi savo neįgaliu vaiku... Šiandien mūsų namuose bėgioja kitoks vaikutis. Ar atsukus laiką atgal ryžčiausi abortui? Kas būtų jei būtų... Atsakymas – pasvaičiojimai apie tai kas būtų jei būtume žinoje diagnozę... tai ką patyriau iki šiol man kelia dvejopus jausmus – ką geriau pasirinkti? Šiandien aš vėl pasirinkčiau jį. Ir tik aš viena žinau kodėl... Mano vaikas man kompensuoja duobes ir akmenis mano kely. Aš norėjau vaiko ir jį turiu – jis mano vaikas, ne negalia, ne trisomija, o mano kūnas ir kraujas – visas be išimties nuo kojų pirštukų iki bukos nosytės... Ar buvo baisu? O taip. Ši žinia kaip cunamis nusiaubė visą mano pasaulį... Bet būtent mano vaikas šiandien man padeda suklijuoti mano pasaulį, sustiprinti jį ir sudėti atgal jau kitaip, su kita patirtimi, kitokiu mąstymu ir nauja siela, kurioje atsirado vietos begalei dalykų, kuriems galbūt jos pristigo iki šiol. Kartais imu ir tyliai pasvarstau - kas tu tokia, moterie, kad gali spręsti gyventi šiam žmogučiui ar mirti.... Kaip tu gali nuspręsti užgesinti gyvybę, kuri visa esybe nori neužgęsti? Bet iš kitos pusės tai juk ir tavo gyvenimas? Juk būtent tu stumdai akmenis nuo savo „kitokio“ vaiko kelio? Kai ir dirbi, ir mokesčius moki, o tvarkantis negalios dokumentus – tave ima ir išvadina šalies ir piliečių "išlaikytiniu" ir mokesčių mokėtojų "našta"... O kur dar patyčios, nulydintys žvilgsniai, smerkimas? Galvojate, kad sunku tik vaikui? Ar tikrai?
Vaikas
Kodėl sunku mūsų visuomenėje gyventi žmonėms su negalia, ypač psichine? Ne dėl ligų, ne dėl fiziologinių ar panašių nepatogumų.. Sunku nes mes, sveikieji, būdami stiprus ir įvardijantys save "NORMALIAIS", nubrėžiame ribas kas yra normalu, o kas ne ir išstumiame tuos "kitokius" į tą užribį. O dabar iš viso pasukiosit pirštą prie smilkinio 
Kartais apsidairau ir padėkoju Dievui, kad jis pasirinko mūsų šeimą ir tokį vaiką davė būtent mums, galintiems juo pasirūpinti, suvokiantiems kiek ir ko jam reikia, o ne kokiai asocialiai šeimai, kur jis egzistuotų iki užgęstu jo gyvenimo žvakė 
Mes suteikiam džiaugsmą, laimę, meilę, didžiulį rūpestį ir nepaliaujamą didžiavimąsi vaikui, kuris labai vertas būti mylimas, vertas jaustis taip pat šaunus, taip pat gabus... Ir nepatikėsit - jis daro mus laimingus 
tai gal nereikėjo didžiuotis ir džiaugtis tuo taip
