2016.04.19 13:37 (prieš 10 m.)
Darželį sūnus pradėjo lankyti 1 m. 9 mėn. Tai turbūt pats didžiausias išbandymas, kurį mes abu turėjome. Rugsėjo pirmąją man pačiai kojos per kelius linko. Pirmas dvi dienas iki pietų buvau kartu, nors darželio politika buvo "kuo ilgiau terliojies,tuo ilgiau jie verkia". Paliktas vienas vistiek paverkdavo. Auklėtojos sakydavo,kad vėliau užsižaidžia. Mėnesį laiko būdavo iki pietų, pavalgydavo pietus ir keliaudavom namo miegoti.Mėnesį laiko miegojo pietus darželyje ir po jų pasiimdavau. Po to jau pilna dieną būdavo. Sunkiausia buvo prieš žiemos šventes,kai dirbdavau iki 17 val. o kiti atkeliaudavo pasiimti vaikų kas nuo pietų, kas dar anksčiau. Rasdavau verkiantį, rytais stresuodavo ir vis klausdavo ar ateisiu. Kai prasidėjo gripo sezonas irgi buvo nemažai streso,nes 'iškritus' vaikiukams jungė grupes - svetimos auklėtojos,kita aplinka. Ašaros buvo kasdienybė, darbe nerasdavau sau vietos.
Žinau tik vieną taisyklę, kad jokios taisyklės šiuo atveju negalioja ir reikšmės neturi - kiek laiko būti kartu,kada palikti vieną. Kiekvienas labai individualiai ir tik mama mato,kada jau ta įtampa vaikui atslūgsta ir kada eiti į darželį tampa ne stresas, o rutina ar įprotis. Mano nuomone, mama šiuo atveju mažai ką gali padaryti, didžiausią vaidmenį vaidina auklėtoja ir jai ji nedėmesinga, jei nemoka sudominti vaiko, įtraukti į bendrus žaidimu, kad šis pamirštų mamos ilgesį, gali būti grupėj kiek tik nori ar pasiiminėti po kelių valandų,bet nepripras niekaip. Kol grupėj buvo adaptacinis periodas ir auklėtoja nieko kito neveikė tik guodė verkiančius tol buvo sunku, kai prasidėjo piešimai,lipdymai, žaidimai,ėjimai dainuoti ir šokti į salę viskas pasikeitė. Vaikas ėmė norėti keliauti į darželį.