EliKai parašė:
Man tai irgi nepriimtinas toks gyvenimo poziuris " reikia pagyventi pirma sau, pakeliauti, pasitusinti". Musu seimoje atsirado pirmagimis kai mums abiems buvo po 20, vaikas netrugde nei mokslu pabaigti nei pasiekti kazko gyvenime. Juk atzalos ir yra stimulas kazko siekti daugiau gyvenime, patirti. Pas mane dar toks pastebejimas ir is draugu rato, jei iki 30-32 seimos nesukure tai dabar apie vaikus nebegalvoja net.
Cia labai dar nuo pacio zmogaus priklauso, nuo jo charakterio, poreikiu, nes visi juk skirtingi. Kaip sakant liutas uzdarytas narve kelia daugiau gailescio nei pasigerejimo, nepalyginsi vaizdo,kai jis lakstytu laisvas... Pvz man butu kas pasakes,kad 20m zenikis uz savo draugo turekit vaikeli, tai galvociau,kad tam zmogui su galva negerai
Buciau nelaimingiausia pasaulyje, nes man seima labai ilgai asociavosi su suniu priristu su lenciugu prie budos
Turejau tam subresti...kaip ir lyt santykiu uzsinorejau tik budama 19m. Anksciau poreikio nebudavo, po to tik petingas kokiu 17m...viskas pas mane daug leciau vystes sitoj srity. Nors pirma vaikina jau 14m turejau
Labiau patikdavo "zaisti" su jais. O va drauge sake,kad jau noretu seimos budama 20m, augintu vaikus, darytu valgyt, butu namie...kaip kam







