2014.11.21 09:36 (prieš 11 m.)
Sveikos,mano senelis mires jau 3metai. Buvom be proto artimi,mylejau be galo be krasto. Kai pasimire,laikiau jo urna per misias ir vis verkiau,verkiau... vis pasapnuodavau as ji,tai jauna,tai pasenusi..ir uuzpraita nakti sapnavau,kad atvaziavo aplankyt mano dukros,ir tarpdury ji pamacius as jam saukiau,kad taip negali but,juk tu mires,o jis man pasake,kad ne,man viskas gerai,nesijaudink.. ir tada taip stipriai ji verkdama apsikabinau...ir atsibudau... su tokiu karteliu,vis suvokdama,kaip stipriai jo pasiilgstu...
Pries mociutes mirti,as ja sapnavau. Tokia jauna,su geliu vainiku,ilgais plaukais.. bet sedejo tamsoje,ir tik sviesa i ja sviete. Ji buvo tokia laiminga,sypsojos,juokes.. viso pokalbio tikrai nepamenu,bet isimine tas,kad ji pradzioj sake einam su manim,bet po to iskart persigalvojo ir liepe pasilikt,nes man dar daug darbu yra.. ir ka,isejau i mokykla,ir skambina mama,kad nakti mire mociute... vel skausmas,asaros.. bet kazkaip jos nesapnuoju. Kazkada jauciaus labai blogai,nuvaziavau ant jos kapo,issikalbejau,ir taip lengva pasidare,taip silta,gera...
Visgi tikiu tokiais dalykais,bet tikiu,kad musu artimieji mus saugo,kaip bebutu,ar gyvi,ar mire..