Armile parašė:
Lusiuke,kaip supratau jaunystej irgi turejote isvalyma. Jeigu jau taip paatviravot papasakokit - koks tai jausmas? Ar jauciates pasielgus teisingai? Ar daznai apie …
net nezinau ka ir bepasakoti tas laikotarpis man kaip sapnas buvo, kurio niekam nepalinkeciau... draugai nusisuke del vaiko. vaikas mazytis. diena mokslai, ten mokytojai del vaiko uzsisede ir nuolatinis pazeminimas is kaikuriu mokytoju.draugas, net nezinau ar draugu ji galima butu pavadinti, nes jis tik kankino mane tokiais santykiais. budavo dienu kai isvis nieko nenoredavau tik guleti lovoj ir prasmegti po zemem, o cia dar vienas nestumas, kuris dar viska paastrino. zinojau, kad kils dar didesnis skandalas... draugas pasiule isvaziuoti i vokietija gyventi, o as jau viduj jauciau, kad gali buti bedu, kad gali jis mane vel kur palikti su vaikais (ligoninej po gimdymo buvau palikta ir niekam nepranese, kad as esu ten) tai tas antras nestumas buvo isviso kaskoks sunkus sprendimas
pajamu nulis, nieko neturejau, tevai kaltino del ano vaiko, vyro normalaus nera... nuvaziavus pas gine, kuri priziurejo pirmaji nestuma ir paskatino gimdyti pirmaji, iskarto pasake, kad rizikingas sis nestumas bus, galiu bandyt nesioti, bet pamenu tik jos klausima ''ka db vaikuti darysi?'' daug nieko nekalbejus israse man siuntima valymui, pasake kur eiti, o as tokia pasimetus emiau ir nuejau, gal jei buciau gryzus namo, dar apsvarscius viska, butu buve kitaip, bet tadien buvau nevalgius, vos per pora gatviu vieta kur valymus daro ir nuejau... ten tie medikai, ta aplinka buvo kaskas baisaus, ziauriai jauciausi, bet tiesiog dariau ka sake, kur eiti, ka apsirengti, kur laukti ir panasiai... pamenu kur laukiamajam reikejo laukti, tos minutes buvo jauciu pacios ilgiausios su simtais minciu ka daryti... kai jau pagulde paciai procedurai jau buvau rimtai sudvejojus ir norejau keltis, bet suveike narkoze ir pabudau tik po visko. greiciausiai jei butu uztrukusios sesutes nors minute buciau jo nepasidarius, bent ta dien. pagalvoti daznai pagalvoju kas butu jei butu, bet neatmetu ir tokios galimybes, kad buciau visai paluzus su antruoju vaiku, nes db pagalvoju kokiu tada tik minciu nebuvo kilusiu ir laime, kad apie vyresneli pagalvodavau, kad ka jis be manes vienas darys, ir kad negaliu is jo gyvenimo atimti. isties esu dekinga tai meilei, kuri sunkiu metu mane palaike ir dave vilti, kad kadanors mes turesim normalu gyvenima. ka keisciau tai keisciau viska is pagrindu ir nebuciau leidus isviso pastoti su antruoju, buciau nutraukus anksciau santykius, bet tuo metu dar buvo maza viltis ir jaunatvinis uzsispyrimas nenorint pripazinti, kad suklydau pasirinkdama ir prasidejus su tokiu zmogum. kitoms toki zingsni pasirinkti tikrai nedrysciau patarti, nes labai sunkus zingsnis, bet kurios pasirenka noriu tiketi, kad joms ne ka lengviau buvo nei man paciai ir ne is gero gyvenimo pasirinko toki zingsni. bet seip priprazinsiu save ir pateisinu, nes dziaugiuosi turinti dabartine seima, jei ne tas visas praeitas kelias, ne tos padarytos klaidos, nebuciau pazinojus dabartinio vyro, kuris man tikrai viska gali suteikti apie ka svajojau tomis sunkiomis minutemis ir labiausiai dziaugiuosi tuo, kad ispildziau vyresneliui duotus pazadus, kad jis bus vienintelis, kol susikursim normalu gyvenima, turi jis teti toki, kad jam pavyzdys yra, myli kaip sava vaika. jei buciau antraji pasigimdzius nezinau kur butu mane nuvedes toks pasirinkimas, tikrai nuosirdziai nezinau ir stengiuosi ta puslapi uzversti, tik paskaicius cia kaikuriu mintis, negalejau patyleti ir gal net perdaug atvirai pasipasakojau, ko isties mazai kas ir zinojo, praktiskai niekas to ir nezinojo tik buvusysis ir medikai...