Taip ir negimęs kūdikėlis (pas angeliukus) (Archyvas iki 2023.03.17)

2761. Svajonės pildos

      

      

      Milana 3 m. 6 mėn.

      Gvidas 20 m. 4 mėn.

      Lukas 24 m. 2 mėn.

      

      2019.12.30 23:56 (prieš 6 m.)

      Mes nei viena to nenusipelnė, ir aš kaip sakau kad tik stiprem žmogui duodami išbandymai. O už šias kančias mums grys su kaupu
2762. irena86

      

      

      Donatas 5 m. 10 mėn.

      Nojus(angeliukas) 7 m.

      Kajus(angeliukas) 7 m.

      22 m. 8 mėn.

      

      2019.12.31 00:01 (prieš 6 m.)

      SunMoon parašė:
      Nekaltinkit saves, Dievas nekoreguoja zmoniu likimu, viskas buna jau nuspresta, pries sielai izengiant i dangu, ir ji viska zino, koks likimas jos laukia, bet nieko…

      Tai kad ji muset neaktyvi nes norejau ir as papulti bet nepriima, nezinau kode🤔
2763. Peta

      

      

      Lė 8 m. 3 mėn.

      La 14 m.

      M 17 m. 1 mėn.

      

      2019.12.31 00:17 (prieš 6 m.)

      irena86 parašė:
      Tai kad ji muset neaktyvi nes norejau ir as papulti bet nepriima, nezinau kode🤔

      na nera ji labai aktyvi ta grupe...ascpries pora metu ir laukiau, kol priims. Grupe gan sena, tad ir administratores gal maziau prisijungia
2764. Toma.

      

      

      Jonas 5 m. 7 mėn.

      Adomas 9 m. 10 mėn.

      

      2019.12.31 01:20 (prieš 6 m.)

      SunMoon parašė:
      O gimdyti 16-20sav leliukus skauda taip pat, kaip ir pilnai isnesiota? Leidzia epidura pasiimt?

      man sąrėmiai tikrieji buvo labai skausmingi, taip pat kaip ir su išnešiotu vaikučiu, tik kad gimda mažesnė, tai skausmas daugiau nugaros apačioje ir dubenyje, o su išnešiotu per visą pilvą, nes gimda didelė.. prieš pat gimdymą dar spėjau ketonalio paprašyti, kad suleistų, bet lovą laužiau iš skausmų kaip ir su pirmagimiu. Manau čia labai individualu tas skausmas, nes ir išnešiotus gimdant vienom skauda daugiau, kitoms mažiau..
2765. 

      

      2019.12.31 12:27 (prieš 6 m.)

      Mane kamuoja dvejopos mintys...

      1) noriu kuo greičiau pradėti planuoti leliuką, kad apgydyti žaizdą...liktų tik siaubingas amžinas randas...

      2) palaukti, neskubėti, susigyventi, sustiprėti. Tačiau šioje vietoje yra baimė. Bijau, kad skausmas su mėnesiais neslūgs, galvosiu apie netektį ir "koks jis dabar būtų"

      Suvokiu, kad nauja gyvybė būtų kaip terapija. Ir planavimas, laukimas, teiktų džiaugsmo. Bet nežinau..Ar ne per greit, kaip organizmas reaguos ir t.t

      Pasidalinkite savo mintim..Ir... koks tas sielvartas po mėnesio, 3mėnesių, pusmečio,.....?

      Bijau neužsilikti liūdesio stadijoj..
2766. Lietinga

      

      

      Burunduke 2 2 m. 4 mėn.

      Burundukė 6 m. 4 mėn.

      

      2019.12.31 13:11 (prieš 6 m.)

      Tik_su_viltim parašė:
      Mane kamuoja dvejopos mintys...

      Na, mano patirtis, kad po mėnesio ir trijų niekas nesikeitė. Skausmas buvo toks pat tik gal užimtumas man kiek padėjo - darbai, projektai, sportas ir t.t. Vis dar buvo labai skaudu, daug verkdavau ir turėdavau geresnes bei blogesnes dienas. Po to truputį mažiau emocionali likau. Bet abejoju ar taip būtų atsitikę, jei nebūčiau pastojusi. Mintis apie neštumą mane persekiojo, niekas nerūpėjo ir džiaugsmo neteikė.
      Pats planavimas man nebuvo džiaugsmingas. Pirmiausia negalėjau sulaukti niekaip mm. Trys mėn praėjo, o kaip nėr taip nėr. Labai kankinaus, nes norėjau planuot. Iššaukiau mm su dupha, tada planavimas irgi truko 4 ciklus. Tai susidarė 6 mėn, kas man subjektyviai atrodė amžinybė. Jei būtų pavykę, būčiau norėjusi lauktis jau po vieno ciklo.
      Naujas nėštumas tikrai gydo. Taip, skausmas nedingo, bet atsirado viltis. Tikėjimas, kad pavyks ir kad tai įmanoma. Juačiuosi... gyvesnė. Ir tarsi pabaigus gedulo etapą ir perėjus į tą naują, kur egzistuoja šviesa tunelio gale.

      1
2767. deite

      

      

      10 m. 2 mėn.

      11 m. 4 mėn.

      

      2019.12.31 13:13 (prieš 6 m.)

      Kai tik pradejau lauktis ir matydama mamas stumiancias vezimelius vis galvodavau, kad kitais metais ir as taip stumsiu. Po pirmos nelaimes, vis galvoju, kad mano vaikuciui dabar jau butu beveik 3 metukai ir kaip zaistu mano dukrute su seyte ar broliuku. Kai laukiausi paskutinikart, vel galvojau kad po metu stumsiu vezimeli ir mano dukryte eis salia. Tik sikart vezimelis bus dviem maziukam. Kai is dvieju uzplake tik viena sirdele, vis galvojau kad tiks ir dukreles vezimas, nereiks ieskoti dvynukams. Na ka padarysi. Suzinojus kad sustojo ir antroji sirdele, pasaulis aptemo. Suzinojau kad laukiausi berniuko. Per valyma, maziukas man iskrito i delna, nors praejo jau 3 menesiai, akyse vis stovi tas vaizdas. As tada pamaniau, kad kraujo gabalas ir net nepaziurejus idejau i kraujus, kai pamaciau ka ten idejau jau negalejau istraukti. Ir negaliu sau uz tai atleisti. Guodziuosi kad nors sekunde laikiau suneli.
      Arteja diena kai turejau iseiti dekreta, asaros kasdien rieda pacios. Tik jas turiu slepti, nes nenoriu liudinti dukreles.
      Mums pastoti patiems nepavyksta, vyras jau kategoriskai nusiteikes pries pagalba.
      Bandau susitaikyti, kad daugiau neglostysiu pilvuko, kad teks uzauginti tik viena dukra. NESUGEBU...
2768. 

      

      2019.12.31 13:30 (prieš 6 m.)

      Lietinga parašė:
      Na, mano patirtis, kad po mėnesio ir trijų niekas nesikeitė. Skausmas buvo toks pat tik gal užimtumas man kiek padėjo - darbai, projektai, sportas ir t.t. Vis dar b…

      Vat aš ir mąstau. Pats planavimas vėl gali užtrukti. Juk jei organizmas nebus atsigavęs turbūt ir pats nepriims naujo nėštumo? Guodžiu save, kad kitos gimdo čiut ne kasmet, jei turi 6 ar 12 vaikų. Ir organizmas susitvarko. Svarbu leliukui viskas būtų gerai 🙏

      Aš pačio planavimo irgi bijau. Nes žinau, kad prasidėti gali kitokios emocijos, ypač, jei ilgai nepasiseks. Bet tada bent jau bus tikslas stengtis.. Geriau rūpintis savimi.

      Pasisakykit prašau ir kitos, ką manote apie planavimą, kada "sveika" pradėti? Dėl emocinių, fizinių priežasčių
2769. SunMoon

      

      

      12 m.

      

      2019.12.31 13:39 (prieš 6 m.)

      Tik_su_viltim parašė:
      Vat aš ir mąstau. Pats planavimas vėl gali užtrukti. Juk jei organizmas nebus atsigavęs turbūt ir pats nepriims naujo nėštumo? Guodžiu save, kad kitos gimdo čiut ne…

      As jau pries tai rasiau, kad planuociau kuo ankscuau. Nestumas nebuvo didelis, kunas nera pavarges. Svarbiausia jums atsigauti psichologiskai, ir kai pati jausites pasuruosusi-drasiai pradekit
      Mes pastoti patys negalime, pirmos lelytes laukem 3m,po ivf pavyko, bet... dangus ja pasieme. Buvo CP 1,5m planuoti negalejom, verkiau ir gedejau visa ta laika. Skausmas sumazejo tik po antro ivf, pastojus.
      Turiu kaklelio nepakankamuma, guliu, apsiuvo, bet garantiju nera, kad ir sis nestumas baigsis gerai. Tai mes 5m laukiam vaikuciu, o ju dar nera visi finansai, sveikata tik del tos svajones, kurios jau 5m laukiam.
      Laukti, yra beprotiskai sunku... bet tikejimas sulaukti-vercia gyventi. Ir tikiu, kad medicinos pagalba, mes turesim savo gyva svajone ant ranku 🙏❤️
      O jus dabar turit, isgedeti, isverkti, ir kai jausites gerai pradekit leliuka, nes sunelis tikrai pas jus sugrys.
      Nueikit pas psichologa, lb padeda susidelioti mintis, skaitykit knygas, kuriom esu pasidalinusi.

      1
2770. 

      

      2019.12.31 13:41 (prieš 6 m.)

      deite parašė:
      Kai tik pradejau lauktis ir matydama mamas stumiancias vezimelius vis galvodavau, kad kitais metais ir as taip stumsiu. Po pirmos nelaimes, vis galvoju, kad mano va…

      Stiprybės 🙏❤
      Vyras irgi skaudžiai išgyvena. Tai suprantama.. Abiems nėra lengva.

      Mano būdas toks - nenurimsiu, kol nepasieksiu tikslo. Kitaip gyventi aš negaliu.

      Jūs irgi, nenusiteikit, nenuvertinkit savęs.
      Skaudu, kai nelaimė ištinka vieną kartą, kai tai tenka iškęsti vėl skausmas dar labiau kamuoja... 😭

      Bet čia lieka viena- viltis. Viltis, kad tai nepasikartos. Negali vėl nepasisekti. Ne! Turi ir bus viskas gerai.

      Manau, kad vyrą reikia po truputį pratinti. Per savo skausmą rasti jėgų kalbėti šviesius dalykus apie naują nėštumą. Drąsinti, kad viskas bus gerai. Susigalvoti kažkokį konkretų planą kaip gyventi planuojant ir pastojant. Tai nebūtinai bus tiesioginės priemonės, bet emociškai gali padėti. Vyrą ruošti kasdien po truputį, bet nespausti, nepadės...

      Mano vyras irgi nenorėjo nė galvoti apie bandymą. Skausmas begalinis iškęstas. Bet aš jam žadu, kad viskas bus gerai.

      Pati irgi darausi sąrašą minty, kelsiu ant popieriaus, kaip emociškai nepalūžti ir fiziškai pasiruošti. Keletą punktų :

      1) rytą pradėti vandeniu, jo gerti dienos eigoje
      2) sveikai maitintis
      3) truputį pasportuoti
      4) pagerti papildų
      5) skaityti meditacinę literatūrą
      6) stengtis nebūti per jautri kasdieninėse situacijose

      Ir t.t.
      Nežinau kiek tai padės, bet saviįtaiga irgi vaistas, privalom pasistengti, nes tikslas yra be proto svarbus😭❤❤❤

      Laukiu, tavęs, nauja širdele.... 😢

      1

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!