Sveikos, pasidalinsiu savo patirtimi. Neplanuotai pastojau liepą (nors su vyru jau kalbėjomės apie 2 vaikutį, bet dar konkrečių planų neturėjome). Ir džiaugėmės, ir planus ateities dėliojomės, nėštumas buvo skalndus, visi tyrimai labai geri, darbe streso daug, fiziškai nėra sunkus. Apie 16sav turėjau vizitą pas ginekologę, echo nedarė, nes buvau užsiregistravusi kitoje klinikoje po 3sav, aptarėme, kad dar nejaučiu judesių, bet su pirmagimiu pradėjau jausti 19-20sav, o ir placenta priekyje, artimiausiomis dienomis turėčiau pradėti jausti. 18sav dar judesių nejutau, bet labai puiki buvo bendra savijauta, raminau save, kad po savaitės padarys echo ir viskas bus gerai. Vyras kartu eiti negalėjo, pasiėmiau mamą kartu, galvoju pamatys ir ji kaip tie leliukai pilvelyje atrodo, pradžiuginsiu. Tačiau nuėjus planinei patikrai, ekrane pamačiau, kad vaikutis nejuda, susirietęs kamputyje. Dar su šypsena pažiūrėjau į mamą ir pasakiau, kad ramus mažiukas, reikės pažadinti, o gydytoja labai surimtėjusi žiūrėjo ir pradėjo sakyti, kad žadinti neprireiks... nemato širdutės veiklos. Iškart supratau, kad viskas baigta. Tyliai klausiausi išmatavimų, visumoje vaikutis atitiko 16+6, jau su irimo požymiais, o tuo metu man jau buvo 19+4, visiškai nieko nejutau. Gydytoja buvo labai empatiška, davė siuntimą sktinimui, tačiau susitarėme, kad 1 dieną pabūsiu namie ir atvažiuosiu tik poryt, jau susitaikiusi su situacija. Džiaugiuosi tokiu sprendimu, nes organizmas buvo absoliučiai nepasiruošęs gimdymui, skatino 3 paras, gimdymo veiklai pagaliau prasidėjus lapkričio 24d pagimdžiau per 1,5val. savo berniuką. Iš pradžių palatoje buvau viena, leidau tik vyrui mane lankyti, po 3 dienų, prieš gimdymą leidau aplankyti mane tiek mano, tiek savo šeimai. O kai visi išėjo, pagimdžiau, tarsi visi kartu atsisveikinom su mažiuku. Pirma savaitė buvo labai sunki fiziškai ir emociškai, dar sekančią jau grįžau į darbą. Dabar jau daug ramesnė jaučiuosi, paleidau jį, suprantu, kad atsakymų į klausimus negausiu. Pathistologinis tyrimo atsakymas buvo vaisiaus vandenų infekcija, tačiau mane gydytoja jau po echoskopo perspėjo, kad greičiausiai atsakymas bus toks, nes vaisius žuvęs jau beveik 3 sav ir pradėjęs irti, todėl tikslaus atsakymo negausiu. Linkiu visoms mamoms atrasti vidinę ramybę ir susitaikymą, nes tik taip galima gyventi toliau. O skaudės visada, tik su laiku kitaip.
TV
