bent jau aš su apetitu buvau susipykusi visus 9 mėnesius. prieš nėštumą svėriau 50 - 52 kg, pastojus pirmus keturis mėnesius numečiau 6 kg. Labai pykindavo, ryte net dantis buvo sunku išsivalyti.. dar atsimenu, keliuosi į darbą visa laiminga, galvoju reikia užvalgyti, nes dieną nebus kada, taip ir norėtųsi, bet kai jau imi valgyti atrodo viskas eina atgal. todėl pusryčiaudavau balkone, vėsus oras atgaivindavo. sėdžiu sustirusi balkone, kramsnoju ir arbatą siurbiu, jaučiu, kad kažkas žiūri, apsižvalgau, o ten iš kito balkono senukas su cigarete sėdi ir šaukia: ė, panele, eik pusryčių valgyti į vidų, o tai slogą pasigausi. sakau, dėkui, bet grūdinuosi. diedas skaniai nusižvengė. nuo tos dienos buvom geriausi draugeliai, vis susišūkčiodavome
grįžus iš ligoninės, išėjau kažkokį kartą į balkoną, žiūrių ir bičelis sėdi, o jis man linktelėjo galvą ir sako: nu tai kur tu pradingai,į kokius kanarus išplaukei. sakau kokie ten kanarai, neseniai grįžau iš gimdyklos. senukas paraudo ir sako, o aš net nepastebėjau.. va kokie tie vyrai, net tokių dalykų kaip išsprogęs pilvas neužmato
man pilvo nebuvo iki pat 5 mėnesių, tad ir darbe niekam nesakiau, tik kai pradėjau apvalėti bobos ėmė apkalbėti, tada ir teko pasakyti, mano direktorė vos iš klumpių neiškrito išgirdusi, kad jau esu šeštam mėnesį nėščia.. vyras tuo metu buvo išvykęs į užsienį, grįžus mėnesiukui namo pranešiau taip pat šią džiugią naujieną, bet jis ne tiek apsidžiaugė, bet daugiau nuliūdo, kad keturis mėnesius nežinojo jog laukiuosi ir negalėjo tinkamai manęs 'prižiūrėti". o galvojau, kad kaip tik gerą darbą padarysiu dar labiau jo nevarydama į stresą..
aš karts nuo karto paskaitinėju apie ką Jūs susirašote ir vis didelis pavydas ima, kad turite ramius vaikučius.. aš tokio malonumo neturėjau iki pat šiol
vos gimus vaikeliui prasidėjo didelės bėdos su žarnynu, kūdikis verkdavo dieną naktį, imdavau ant rankų pamyluoti, o jis riesdavosi atgal ir žviegdavo. kad tik neverktų dieną naktį būdavo ant rankų, bėgiodavau pirmyn atgal per kambarius, į lauką su vežimu be šansų buvo išvažiuoti, negulėdavo. ko aš tik neišbandžiau, kiek vadovėlių perskaičiau, kiek daktarų aplankiau. atsakymas - išaugs. dygsta dantukai - zirzia, verkia. AD prisidėjo - kasosi, rėkia. ne ta nuotaika - vėl koncertai, aš bijau kad man socialinių kas neiškviestų. viskas turi būti pagal mini princą. Valgyti duok DABAR, jei pavėluosi - nebevalgysiu, guldyk mane miegoti DABAR, nes po kelių sekundžių noras praeis, vežime aš NEMIEGOSIU, aš savo kojytėm eiti NENORIU, aš nenoriu, kad tu mane neštum, aš žaisti nenoriu.. didžiausia man bausmė, kai tenka su karalaičiu į kokį prekybcentrį nuvažiuoti, bėgioja kaip išprotėjęs, greitai pavargsta, tada jau šakiai, nebesusitarsi. bobos žiūri išsižiojusios, net seilės varva nuo piktų komentarų.. bet namuose būna kitą karta ir geras berniukas, ateina - pabūčiuoja, padeda namų ruošos darbus atlikti ir ramiai pasėdi, bet tik į lauką susiruošiam ir vėl tas pats. kažkur auklėjime klaidą darau.. o ir charakteris tėvo, jei jau susinervina, nieko nebepadarysi, stovi ir pyksta, sulėtina savo apsukas iki minimumo, ir daro zapadlo. abu jie nusiteikę prieš mane.. mano vyras yra rusas, dažnai namuose jo nebūna, daug dirba. bet savaitgaliais vaiką mokina savo bajeriukų, susitarėm, kad rusų kalbą dar nemokinsim, bet jis nesusiturėjo ir išmokino sakyti ne taip, o daaaa... vadina ne tete, o papa. aš aplamai iš vis jokio pavadinimo neturiu, kviečia mane pakštelėdamas lūpomis į orą. ale bučinuk, ateik
vaiko kalba tikras nesusipratimas, dvieju kalbų kratinys: daaa, papa, ne, dal, baba, ten, cia..