A ir G parašė:
Mano berniuką erzina kalbinimas, balso suploninimas, ypač žinot kaip mažus vaikus močiutės kalbina. Tai jis tiesiog atrodo susprogs iš pykčio. Ir erzina prisilietim…
Stenkitės vengti to. Ypač svetimų prisilietimu. Maniškis toks vaikas. Prie manęs prisirišęs, apkabinimu lb reikia, o svetimų žmonių lb nemėgo. Net ne nemėgo o bijojo. Tai pas gydytojus tokie vizitai būdavo, kad klykdavo. Prieš metus ėjom dėl diagnozės į vizitą ir aš niekaip negalėjau jo į kabinetą įsivesti, inesus draskesi ir lėkė lauk. Mokykloj ir sunku buvo. Vakar dar su mokytoja kalbėjom. Sako neįsivaizduoji kaip man buvo sunku su juo pirmais kartais. Prie savos mokytojos taip prilipęs, kad ją (naują, kas met keičiasi mokytojos) vijo tolyn ir bet koks kontaktas buvo palydimas klyksmu. Sako žiūrėdavau į vaiką ir nežinojau ką daryti, kaip prieiti, kaip atrasti kontaktą. Atkreipkite dėmesį ar vaikas dar supranta ką kada skauda, maniskiui klykimai būdavo žiaurūs jei nors ir gerklę skaudedavo, o turėjom ir vis vargstam su dantimis. Paaiškinti ir net nesuprasdavo, kur skauda, bet tą savijautą klyksmais paversdavo
tai jums gal ir sutapo su skiepais, kad tai išryškėjo, mūsų atveju tai dantų bėdos viską sustiprino.
Kas mums padėjo, tai eteriniai aliejai. Neatpažįstamas vaikas! Taip per kelis mėnesius pasikeitė vaikas. Atpažinti neina. Nurimo, klyksmu tokių nėra, mokykloj vienas geriausių paklusniausiu vaikų
žinoma rutina, pasikeitimai nekaip, darbo dar yra, bet kas nežino, tai nepasakytų, kad vaikas kokių diagnoziu turi. Nenuleiskit rankų, tikrai isaugama!







