atleiskit, man be galo keisti kategoriškumai temoje apie santykių išsaugojimą 🤷♀️ kas iš to, kad PRIVALO, kad įkiš mama tam vyrui vaiką į rankas? tam kartui pailsės, bet santuokos juk tai neišgelbės.. tik dar labiau kurstot ugnį ieškodamos kas dar blogai šiuose santykiuose.. mes su vyru buvom panašioj situacijoj, mums tą kartą padėjo porų psichologas. Ne tiek konkrečiais veiksmais, kaip galimybe išsikalbėti ir būti išgirstam, nes kol nešiojies nuoskaudas, tol jos tik auga ir gilėja. Dabar su antru vaiku vėl išgyvenam krizę, galimybių pas psichologą kol kas nėra, bet su buvusiais patarimais bandom kapstytis, šį kartą lengviau, nes jau atpažįsti jausmus ir būsenas, nes jau ne pirmą kartą jos. iš psichologo patarimai buvo pirmiausia, po to kai išsikalbėjom atsiprašyti vienas kito ir svarbiausia atleisti. Atsakyti vienas kitam, ar paleidžiam tas roges nuo kalno ir laukiam kas bus, ar stabdom ir bandom vairuoti jas patys. Mums padėjo konkretūs susitarimai (raštu), kas už ką yra atsakingas buityje, kas kokiom dienom ima iš darželio, kas už ką moka, kada (kokiom savaites dienom) kiekvienas turi laiką sau ir eina kur nori, daro ka nori. Taip pat susiplanavom tėčio sekmadienius, kai vyras gamina valgyt, rūpinasi mumis arba pasiėmęs dukrą važiuoja tik dviese pramogauti kur nors; susiplanavom laika dviese, taip pat šeimos laiką, kuomet visi kartu einam pvz pasivaikščiot, kada pietaujam visi kartu prie bendro stalo, skiriam per savaitę laiko kada vienas kitam padėkojam už tai kas buvo gerai (tai labai svarbu ir dėkoti už smulkmenas - pvz, ačiū, kad išplovei indus antradienį, aš buvau pavargusi ir labai vertinu tavo pagalbą), taip pat išsakyti savo lūkesčius (be kaltinimų ir kategoriškumų - pvz ne " tu niekada nebuni su vaikais", o " antradienį norėčiau nueiti į kirpyklą, kaip manai, ar susitvarkytumėte dviese su mažuoju/mažaja?" tikėtina, kad vyras neatsisakys, pripažindamas kad kažko nesugebės.. arba "ka tu manai apie šiuos žodžius kuriuos pasakė tavo tėtis? ar aš per jautriai reaguoju, ar iś tiesu jie žeidžiantys? nenoriu pyktis su tavo tėvais, gal kitą kartą tu galėsi įsikišti panašioje situacijoje?" ir pan. Tikėtina, kad kol elgesys yra nusistovėjęs ir įprastas vyras net nepastebi kas negerai ir dėl to nesikeičia, o kol neįvardini, niekas ir nesužinos. Pvz pas mus buvo problema, kurios net pati sau nebuvau įvardinus, tai kad iš darželio visada paimdavau tik aš, būdavo didelis stresas kai negali darbe pasilikt net minutės ilgiau, skubi per kamščius pasiimt laiku. Pasikeitė vyro darbo grafikas ir net pati nustebau kaip palengvejo, kai pradėjom dalintis šitą darbą. Taigi svarbu nuoseklumas ir pasiryžimas abiems keisti ir keistis. Ir jei turit galimybę, apsilankykit pas psichologą abu arba bent jau jūs viena ;)