asmyto parašė:
Jau seniai baigiau tuos barnius, tiesiog dabar išvis tyla. Neturim vienas kitam nei ką pasakyt, pati jaučiu kaip žlyungu morališkai, nėr net su kuo pasikalbėt, apie…
atrodo, šeimos pas jus jau seniai nebėra, o tik žmonės, gyvenantys po vienu stogu. Suprantu, kaip tau sunku, nes su savo vt irgi pasiekėme tą ribą, kai nebebuvo apie ką kalbėtis, o buvo tik tyla. Jei vyras nerodo jokių pastangų, kad situacija keistųsi, ji ir nepasikeis, nors tu per galvą verskis. O dukrytei svarbiau matyti ramią ir laimingą mamą negu nuolat įsitempusią ir depresuojančią. Stiprybės tau priimant sprendimą.









