Kur dingo mano motyvacija?

Sveikos visos esamos ir būsimos mamytes!
Noriu padiskutuoti tokia tema. Turiu gražią šeimą, mylimą vyrą kuris daug dirba nes kol kas vienas išlaiko šeimą (aš dar nedirbu ir dekreto nebegaunu), auginame nuostabius vaikus, negyvename blogai, bet dažnai nesijaučiu gyvendama pilnavertį gyvenimą, nors mamystė man tikrai patinka ir džiugina.. Jau nežinau kiek laiko, bet gana ilgai jaučiuosi užmigusi savo rutinoje, o to pasekoje dažnai jaučiuosi tokia aptingusi, net valgyt tyngisi gaminti, namus tvarkytis, apsitvarkau paviršutiniškai ir vel laiko, o gal labiau noro nebėra tam, net elementarius mazus darbus kartais atidelioju pati nesuprasdama kodel, arba darau atmestinai. Atrodo rankos nusvirusios, vis ta pati kasdienybė nors nesu namoseda, mintyse norisi tiek daug nuveikti, ir rankdarbius daryti, ir pasimokyti uzsienio kalbos nes gyvename užsienyje, bet vis atidedu, rytoj, kitą savaitę, rytoj.. Atrodo kartais viskas taip pabodo ir mintyse- kokia prasmė visame kame? Nors iš pažiūros atrodau tikrai laiminga, besidžiaugianti mama, nes nuolat sulaukiu tokių komplimentų, bet ne visada taip jaučiuosi, o del to ir sažinė graužti pradeda, ir pikta darausi.. Kažkoks užburtas keistas ratas, kuris mane gniuždo.
Kaip jūs, mamytes, jaučiatės? Kaip išjudinate save iš komforto zonos jeigu taip galima ivardinti? Kaip aplamai planuojates savo gyvenimą, darbus? Kartais galvoju gal pradėjus dirbti atsigaučiau? Bet negaliu, širdis neleidžia palikti mažylės, ji man dar per maža atrodo..

Suprantu jus. Man motyvacijos taip pat nėra. Kiekvieną dieną gaminti, tvarkytis, žaisti su vaikais, eiti lauku, vėl tvarkytis ir miegoti. Kitą dieną ir vėl tas pats. O dabar kai mano vyras dar dirba daug nes 6 valandą keliasi į darbą 8 vakaro tik namie arba vėliau jei į parduotuvę užsuka.
Atrodo nieko nebenoriu daryti bet vis tiek keliuos vos ne stenėdama einu ir darau. Valgyti paskutiniu metu net nesinori. Gulėčiau ant sofos kaip virta morka ir tiek.
Čia manau jau pervargimas eina į antrą pusę. Skaičiuoju jau dienas iki atostogų nes žadam visa šeima važiuoti į Lietuvą paatostogauti.
Manau prisideda man dar ir tas kad nėra su kuo pasikalbėti nes draugių neturiu čia kur gyvenu, į kokius kursus eiti laiko nėra nes kas gi prižiūrės du vaikus... Va taip ir gyvenu kaip morka..

Niuni parašė:
Suprantu jus. Man motyvacijos taip pat nėra. Kiekvieną dieną gaminti, tvarkytis, žaisti su vaikais, eiti lauku, vėl tvarkytis ir miegoti. Kitą dieną ir vėl tas pats…

P,rajuokinot su ta morka, geras posakis
Tada ir as kaop ta morka.. Tikrai nelengva kai ir nera kam vaikuciu palikti, pas mane tas pats. Byras darbo dienom kaip svecias namuose, aplamai jis ne namu zmogus, kazka padeti namuose jis nelabai moka, o gal labiau neturi noro.. Pervargimas gal tikria cia mus kamuoja.. Atrodo fiziskai esu nepavargusi, bet psichologiskai jauciuos daznai issekusi, atrodo kalnus nuversti galeciau, bet nekyla rankos, atrodo kazka smagaus su vaikais nuvekti norisi, ir vel staiga dingsta ta motyvacija, kartais nekenciu saves uz ta tyngejima, o tada ir pyktis ant vyro atsiranda, ir aplamai viskam. Uzknisa tokia busena is kurios atrodo niekaip neina issikapstyti.

Sinti parašė:
P,rajuokinot su ta morka, geras posakis
Tada ir as kaop ta morka.. Tikrai nelengva kai ir nera kam vaikuciu palikti, pas m…

Skaitau lyg apie save.
Mano vyras irgi nepadeda su buitimi. Bet dabar kai jis tiek daug dirba tai ir leidžiu nepadėti nes abydna kažkaip ir prašyti kai taip darbe dirba, pinigus taupo.
Aš taip svajoju apie darbą bet man sunku jį būtų susirasti nes turėčiau ieškoti kur netoli namų nes nevairuoju aš. O visur aplinkui tik parduotuvės arba sandėliai kokie.

Pervargimas manau.vaikas jau darzelyje, dirbti nesinori,nes ir namie darbu pilna.jau neperseniausiai atsigavau ir sau daugiau laiko lieka, namus aptvarkau, islekiu pasizmoneti ir pagulet laiko lieka, bet vakaro laukiu ,vyras emociskai pakeicia,su mazu uzsiima, nors kazkiek

dorotte parašė:
Turiu viena minti, kas buvo man, gal ir jusu beda ta pati. Jauciausi labai identiskai. Kokia jusu mityba? Cia gali buti energijos nebuvimo priezastis.

Aš maitinuosi įvairiai. Ir vaisiai ir daržovės eina į trasą. Tik paskutines 2sav jau nėra tokio didelio apetito. Bet ir šiltos dienos dabar tai kam čia natūraliai norėtūsi daug valgyti nebent vandens ar kokį vaisių/daržovę.
Bent mano atvėju visa bėda yra galvoje o ne mityboje..

Aš irgi morka. Irgi be motyvacijos, nors pamatytumėt, kokie darbų/norų sąrašai!!! Ooo... bet dienas pramorkauju td ar fb ir teturiu vieną uogą daržely... o jūs po du tris! Aišku, mane nėštumas nusodino. Labai fiziškai sunkus šis, paeinu ir sėdžiu, paeinu ir sėdžiu. Nuo to labai krenta ūpas ir norisi tik skrolint fb...

Net nežinau, kas kartais man padeda. Šiaip kai susiimu - imu ir judu į priekį. Norų daug galvoje, o kažkaip nieks nepajuda. Nors nieko itin neveikiu - laiko (ar gal noro) vis neturiu...

indodo parašė:
Aš irgi morka. Irgi be motyvacijos, nors pamatytumėt, kokie darbų/norų sąrašai!!! Ooo... bet dienas pramorkauju td ar fb ir teturiu vieną uogą daržely... o jūs p…

Jums tai dar atleistina, juk esat nėščia. Bent 3kg motyvaciją tuoj turėsit o dabar ilsėkitės kol galit.

Niuni parašė:
Jums tai dar atleistina, juk esat nėščia. Bent 3kg motyvaciją tuoj turėsit o dabar ilsėkitės kol galit.

Kad panašiai buvo ir iki nėštumo, ir kas durniausia - nu lyg noriu daug ko, bet kodėl vis nukeliu... visokių str skaitinėjau, kad ar tai norai ne tikrieji, ar tai sėkmės baimė, ar nenoras išeit iš beveik "aukos" zonos... pvz turiu n planų savo veiklai, beeeet metai iš metų vis randu atmazų. Tai tas, tai anas, tai dėl vaiko, tai su vaiku, tai dabar va dėl kito vaiko vis "nėra" laiko.