Sveikos visos esamos ir būsimos mamytes!
Noriu padiskutuoti tokia tema. Turiu gražią šeimą, mylimą vyrą kuris daug dirba nes kol kas vienas išlaiko šeimą (aš dar nedirbu ir dekreto nebegaunu), auginame nuostabius vaikus, negyvename blogai, bet dažnai nesijaučiu gyvendama pilnavertį gyvenimą, nors mamystė man tikrai patinka ir džiugina.. Jau nežinau kiek laiko, bet gana ilgai jaučiuosi užmigusi savo rutinoje, o to pasekoje dažnai jaučiuosi tokia aptingusi, net valgyt tyngisi gaminti, namus tvarkytis, apsitvarkau paviršutiniškai ir vel laiko, o gal labiau noro nebėra tam, net elementarius mazus darbus kartais atidelioju pati nesuprasdama kodel, arba darau atmestinai. Atrodo rankos nusvirusios, vis ta pati kasdienybė nors nesu namoseda, mintyse norisi tiek daug nuveikti, ir rankdarbius daryti, ir pasimokyti uzsienio kalbos nes gyvename užsienyje, bet vis atidedu, rytoj, kitą savaitę, rytoj.. Atrodo kartais viskas taip pabodo ir mintyse- kokia prasmė visame kame? Nors iš pažiūros atrodau tikrai laiminga, besidžiaugianti mama, nes nuolat sulaukiu tokių komplimentų, bet ne visada taip jaučiuosi, o del to ir sažinė graužti pradeda, ir pikta darausi.. Kažkoks užburtas keistas ratas, kuris mane gniuždo.
Kaip jūs, mamytes, jaučiatės? Kaip išjudinate save iš komforto zonos jeigu taip galima ivardinti? Kaip aplamai planuojates savo gyvenimą, darbus? Kartais galvoju gal pradėjus dirbti atsigaučiau? Bet negaliu, širdis neleidžia palikti mažylės, ji man dar per maža atrodo..
