2023.11.10 17:16 (prieš 2 m.)
Kalbėjom šiandien su vyru apie gimdymus, kokie jie visoms skirtingi būna ir pan. Kaip gerai, kad mums čia taip viskas lengvai, greitai...
Ir kur yra kiekvienos moters limitai, na, kiek ji gali/nori tverti, o kiek galima sakyt, kad tam tikros patirtys vienoms moterims ir lieka tik patirtys, o kitoms tai jau yra kančia, bet moteris vis tiek sąmoningai tai pasirenka iškentėti dar kartą. Kodėl mes norim vaikų? Nes mūsų kūnai gali tai padaryti ir jie sutverti tai ištverti (vienaip ar kitaip)? Kokios jėgos net ir po baisiausių tai moteriai tekusių gimdymo kančių vis tiek veda ją patirti tai antrą, o kartais net ir trečią kartą? Ir pagalvojau, kad man šis, trečiasis gimdymas skyrėsi nuo pirmų dviejų. Visi buvo gan greiti ir palyginti lengvi. O bet tačiau... Pirmieji du praėjo kaip per miglą, lyg transe būčiau, pamenu, kad klausiau aušerės, dariau, ką liepė ir pagimdžius viską lyg pamiršau, iškart žinojau, kad bus dar (ir po pirmo, ir po antro). Gimdydama šįkart jaučiausi absoliučiai kitaip. Visiškai sąmoninga, nebepakanti skausmui, sąrėmiui užėjus nesupratau, kodėl MES (moterys) taip save kankinam. Gimdydama skaičiavau, kiek įkvepiu, kiek stumiu, atidžiai klausiausi, ką personalas mato, ką kalba, kiek jau užgimė ir pan. Esu be galo laiminga, kad turiu tris, bet, manau, jei būčiau buvus tokia praktiška pirmą kartą, tai skaičius būtų mažesnis 🙃