Vabaliukas09 parašė:
Atvežė tymus į tas šalys ir dėl to buvo susirgimai bet ne epidemijos,o tai yra skirtumas jei visi skiepytusi butų kaip su raupsias liga išnaikintų bet žiūriu juk ne…
OK. Sakai pakalbam apie raupus.
Po pirmosios Angliją nusiaubusios epidemijos (1628 m) paaiškėjo, kad pasveikusieji nuo raupų niekada daugiau jais nesuserga. Deja, veiksmingo gydymo nebuvo.
Tuomet Edvardas Dženeris, kaimo gydytojas iš Glosteršyro, pasauliui pasiūlė skiepus. Kaimo vietovėse visi žinojo, kad ūkininkai, laikantys karves iš užsikrečia karvių raupais, niekada nesuserga tikraisiais žmonės kamuojančiais raupais. 1796 m gegužės 14 d Dženeris atliko savo garsųjį eksperimentą. Jis paėmė pūlių iš melžėjos Saros Nelmes rankos - moteris, melždama užsikrėtusias karves, pati užsikrėtė jų raupais. Tuos pūlius gydytojas įskiepyjo į aštuonerių metų berniuko Džeimso Fipso ranką. Po septynių savaičių Dženeris įskiepyjo Džeimsui tikrųjų raupų pūlių. Užuot susirgęs, berniukas jautėsi kuo puikiausiai. Dženeris sėkmingai pakartojo eksperimentą su keliais kitais žmonėmis ir aprašė resultatą.
Žinia apie šį eksperimentą veikiai pasklido po visą pasaulį. Galimybė užkirsti kelią plačiai paplitusiai ligai, nuo kurios mirdavo maždaug ketvirtadalis užsikrėtusiųjų, buvo sutikta su didžiausiu džiaugsmu.
Dženeris buvo įsitikinęs, jog skiepai saugos nuo raupų visa gyvenimą. Ilgainiui paaiškėjo, kad jis buvo neteisus, nes norint pritaikyti apsauga reikia šešių ar septynių pakartotinių vakcinos dozių - tai pamoka, kurią gydytojai mokosi iki šiol. Taip pat akivaizdu, jog vakcinacija buvo veiksminga tik iš dalies, tą 1897 m įrodė ligos protrūkis Midlsboro: iš 98% paskiepytų gyventojų raupais susirgo 1411, kitaip tariant, 86% paskiepytųjų. Panašių ligos bangų butą ir Šefilde bei Londone, epidemijos tęsėsi ir dvidešimtajame amžiuje, tačiau be jokių sąsajų su paskiepytų gyventojų dalimi.
Šiandien svarbu suvokti, jog vakcinacijos sėkmė buvo tikrai gana kuklus reiškinys. Po vakcinos įvedimo išties sumažėjo mirštamumas nuo raupų, bet tuomet žmones šienavo kitos rykštės, pvz., tymai ir skarlatina, tad sunku nustatyti, kiek prie to sumažėjimo prisidėjo skiepai.
Nors vakcina nuo raupų užtikrina tam tikrą apsaugą, privalomo skiepyjimo priešininkai įtikininamai argumentavo, jog tikroji mirstamumo sumažėjimo priežastis - sanitarinių sąlygų pagerėjimas. Be to, jie teigė, kad mirčių nuo raupų mažėjo, nepaisant vakcinacijos rodiklių kritimo - šitaip nieku gyvu nenutiktų, jei mirstamumo kontrolę lemtų skiepai. Be to, kilo pašalinių poveikių, į kuriuos privalu atsižvelgti grėsmė. Pradinė vakcina nuo raupų buvo nešvari, nesaugi ir galėjo pernešti infekcijas. Tiesą sakant, būtent dėl vakcinacijos Europoje išplito sifilis.
Nors devynioliktojo amžiaus pabaigoje buvo sukurta saugesnė (švaresnė) vakcina, ir liga bemaž neolito, didėjo kitų pašalinių poveikių svarba. Sunkiausiomis komplikacijomis tapo smegenų uždegimas (encefalitas) ir sunki odos liga (vakcininė egzema). Abi galėjo baigtis mirtimi. 1948 - 1957 m Anglijoje ir Velse nuo raupų mirė 26 žmonės, o nuo vakcinos - 34. Tuo metu grėsė didesnis pavojus mirti nuo vakcinos nei nuo pačios ligos.
Dvidešimtojo amžiaus viduryje tapo akivaizdu, jog svarbiausias ligos suvaldymas yra ne visuotinė vakcinacija, o sergančiųjų izoliavimas ir jų artimųjų skiepyjimas, siekiant nutraukti infekcijos plitimo grandinę. Kai kurie gydytojai ragino atsisakyti "beatidairiško kūdikių skiepyjimo", kuris, pasak jų, buvo "mažavertis ir pavojingas". Kaip 1948 m privaloma vakcinacija buvo sustabdyta, skiepyjamų kūdikių sumažėjo nuo 37 iki 18%.per šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį skiepai nuo raupų nusinešė 21 gyvybę, o nuo pačios ligos mirė tik vienas žmogus.
Vakcinacijos nuo raupų vyriausybė atsisakė 1971 m, kai buvo pripažinta, kad skiepai kelią didesnį pavojų nei pati liga.
Pažymėtina, kad pasaulio mastu masinė vakcinacija nebuvo itin veiksminga. Raupai išnyko tiek tose šalyse, kur skiepyta buvo mažai ar neskiepyta visai (pvz., Australijoje iš Naujojoje Zelandijoje), tiek ir tose, kur vyko visuotinė vakcinacija. Paaiškėjo, kad sėkmingesnis yra kitas būdas - "izoliavimas ir priežiūros strategija". Užuot masiškai skiepyjus visus, šiuo atveju buvo svarbiausia greitai aptikti iš izoliuoti naujus ligonius, užkertant kelią ligos plitimui. Šis būdas pasirodė besąs veiksmingesnis, ir paskutis laukinių raupų atvejis buvo diagnozuotas Somalyje 1977 m.
Vaikas
Geras biznis. Ateini š pamali ir dar pinigų duoda.
