2022.06.03 23:44 (prieš 4 m.)
Baimė, ašaros, savęs kaltinimas, kad galbūt ęsu bloga mama, ,,Gaila ir kitų vaikučių, bet kodėl būtent pas mus gimė toks ypatingas vaikutis?" , ,,O kas toliau?". Tokios ir begalė kitų sukiojasi beveik pas kiekviena. Išpradžių didžiausias šokas, o vėliau pabunda sveikas protas, kuris galvoja kaip padėti vaikui. Man pusę metų buvo šokas, dieną naktį verkiau, nors vaikui jau 2,4 m. iki šiol dar tikslios diagnozės nėra, nes dar laukiam i VRC gultis. Bet jau svarstau, domiuosi skaitau kuo galiu padėti. Su didelę baime laukiau rugsėjo 1, nes tada pirmą kartą keliausim į darželį. Dabar mano galva pasiekė tą mąstymo lygį, kad dievas padovanojo ypatingą sūnelį tam, kad išmokčiau į gyvenimą žiūrėti kitaip. Ypatingi vaikučiai skirti tik stipriems tėveliams kurie sugebės padėti. Ir tikiu, kad mūsų vaikučiai bus laimingi ir begalo protingi. Tiesiog reikės įdėti daug pastangų ir apsišarvuoti kantrybę. Vaikai negali matyti verkiančios ir liūdnos mamos. Negalima rodyti, kad mama palūžo atsiradus sunkumams. Mama vaikui yra stipri asmenybė, kuri visada mylės palaikys ir kartu nugalės viską. Jie nėra kvailiukai, jie tik mato ir supranta truputi kitaip viską. Mes esam įbauginti, suvaržyti, o jie gyvena laisvai ir daro tai kas patinka.