2014.02.07 16:24 (prieš 12 m.)
Ne visada epidūras baigiasi gerai. Mano atveju buvo liūdna. Iš pirmo karto nepataikė, pradūrė smegenų dangalus. Atitinkamai per pažeistą vietą nutekėjo kažkiek smegenų skysčio, dėl ko pakito slėgis. Praėjus po gimdymo keletui valandų atsistojau. Optimistė. Galvos skausmas buvo toks, kad norėjosi ją sukišti į grindis. Negalėjau nieko daryti, skausmas buvo toks intensyvus, kad akyse tiesiog pasidarydavo juoda ir mirgėdavo. Taip gyvenau gerą savaitę (ligoninėje), vaikščiojau galvą nuleidusi kiek galima žemiau, kad tik kažkiek paeiti. Iš pradžių ne visi gydytojai suprato kas per problema. "Gal tau migrena?", "tu gal labai jautri?", "to negali būti", "tau turbūt depresija", "prisigalvoji"...ir daug kitų supratingų klausimų ir teiginių. Dabar kai prisimenu tai net saldu darosi. Po kelių dienų ir karščiuoti pradėjau (matyt dėl kažkokios gretutinės infekcijos). Pamenu gulėjau ir galvojau, kad mano gyvenimas čia ir baigiasi (taip pat galvojo ir vyras). Personalas į mane žiūrėjo kaip į kažkokį balastą, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti, nes supratimo apie tai kas atsitiko neturėjo jokio, nebuvo nei matę, nei girdėję. Galvojau, kad nelinkėčiau tokio išgyvenimo niekam, bet gerai įvertinus, visgi galėtų tai nutikti tų artimiesiems kurie tik vaipėsi ir kraipėsi kai man reikėjo po gimdymo (kai ir taip nelengva) kentėti tokį skausmą. Abejingumo viršūnė. Išvis, kažkokia išsigimusi sistema, visi kaip iš medžio iškritę, tarsi nesidalintų informacija. Pragulėjau 9 paras po gimdymo ir visą tą laiką užeidavo iš medžio iškritęs personalas su tais pačiais idijotiškais klausimais ir teiginiais. Palatos gydytojas išvis pribloškė. Aš jam bandau paaiškinti, kad skauda ne tik galvą ir sprandą, bet, kad nejaučiu ir dalies kojos, o jis man pareiškia, kad aš sakau netiesą, prisigalvoju, nes to negali būti. Atrodo neturiu ką daryti tai išsisgalvoju. Nesuvokia, kad katik gimė vaikas, o aš jo net į rankas paimti negaliu, negaliu atsistoti ir nueiti prie jo, nes man juk velniškai skauda. Jei ne vyras kuris kartu gyveno būčiau ten visiškai nusibaigusi. Išgėriau krūvą nuskausminamųjų kurie tik temperatūrą sumažindavo, narkotikais nesusigundžau, nors ir siūlė, bet nesinorėjo dėl vaiko, tad teko kentėt. Tuo metu daug pykčio ir negerų minčių sukaupiau. Laikui bėgant vaikas užglaistė tą pyktį, bet iki šiol pamenu kaip laukiau to momento kai atsikelsiu ir maloniai pasmaugsiu tą anesteziologę.
jokiu pasekmiu nejauciau. Dziaugiuosi kad ryzausi epidurui. Jei nebuciau dariusis tai buciau nebepagimdzius jegu vos beturejau. Nes ganetinai stiprus saremiai buvo. keturiom sliauziojau po palata 
bet viskas baigesi puikiai 
