TV
Justina21 parašė:
O pas mane tokios bedos. Nupasakosiu situacija. Kaip ir sakiau draugas dirba uzsienyje, kai jis grizta vaziujam i kaima, musu tevai gyvena 10km atstumu, pabunam tai…
Kiek pažįstu vyrų dirbančių žemės ūkyje, tai tikrai vasarą jie dirba iki sutemų. Pats darbymetis. Ir mano pačios vyras, būdamas pas mamą ūkininkę, taip daro. Ir sesers vyras tėvo ūkyje. Manau, kad Jūsų vyro noras padėti tėvams yra normalu. Jei Jums tai nepatinka, nevažinėkit pastoviai į kaimą, retkarčiais gal tik. O būnant pas tėvus, kai jie patys pluša, sėdėti ir krapštyti su šeima nosį, mano manymu yra negražu.
prisistate kaip nevedes, ir sutiko susitikt, tik paskutine akimirka viska atsauke, o kita karta is tos netikros anketos parasiau jam kai AS gulejau ligoninej, jis atrase, kad va as kaiptik dabar laisvas galim susitikt....apie anketa pasakiau, kad zinau, tai atseit susikuriau senai, bet sakau bendrauji ir dabar ten, sako ne. Nesakiau, kad ten as jam rasiau.. Galvoju dar kada patikrint...
jei jis jau zemina turime sito klausytis??? o gal jiems reiketu parodyti ju vieta??? papasakosiu trumpai as savo istorija-pries 8 metus pagimdziau jam dukra, dar kazkiek laiko jauciau jo svelnume, meiluma... bet su laiku pastebejau kad kazkas netaip. Dazniau iseidavo pas draugus, buvau jaunute 18m. jam 21m. veliau prasidejo jo uzgauliojimai nei is sio, nei is to. kai noredavau iseiti pas kokia drauge tai sakydavo-sedek namie ir ziurek vaika o negastrokiuok (nors ir taip niekur neidavau). Nors ir kartais sakydavo kad mane myli as pradejau abejoti... taip kentejau pora metu. Niekur nedirbau, savu pajamu neturejau, nebuvo kur ir eiti. viena diena as jo paklausiau- gal tu turi kita? Jis atsake kad cia tik jo reikala turi ar ne... pagrasinau kad ji paliksiu, nes nesijauciu laiminga, o del vaiko su juo negyvensiu ir nedarysiu savo gyvenimo pragaro. O jis tik eilini karta pasityciojo- isvadino mane valkata, kad as be jo esu tik niekas ir t.t. eilini karta praverkiau, bet viena diena susiemiau i rankas!!! pati sau pasakiau arba as ji paliksiu arba kentesiu taip visa gyvenima. internete radau pigu 1-o k.b. jam nezinant ji issinuomuojau. Po 2 dienu kai jis isejo ryte i darba as sukroviau savo ir vaiko daiktus ir paprasiau drauges kad pervestu. vakare kada jis gryzo namo, pastebejo kad musu nera 
, skambino man bet nekeliau ragelio. veliau parasiau sms kad as nuo jo nepriklausau, prasiau kad neskambintu ir palinkejau sekmes. 2 savaites jis neskambino, supratau kad jam nei vaikas nei as nerupim. isidarbinau, praejo 1 men. paskambino jo motina ir paprase kad su juo pasikalbeciau, arba jis prasigers. paskambinau, susitikau. Prase jis mano atleidimo, kad sugrysciau, bet as nepasidaviau. sakiau kad kai matysiu jo pokycius tada snekesim kitaip. lanke jis dukra, as dirbau ir buvau laiminga 
atskirai gyvenome metus, supratau kad jis mane vis dar myli, kad esu jam reialinga ir tik tada sugebejau jam atleisti. dabar as laukiuos nuo jo antro vaikelio, esu labai laiminga. jis zino kad beprotiskai ji myliu, kad nepakesiu zeminimu ir tyciojimosi is manes ar vaiku. Irodziau kad galiu buti stipri (nors is tiesu netokia, bet to rodyti nereikia 
tie padlos neverti musu asaru.
