2012.03.08 14:51 (prieš 14 m.)
mamytee26 parašė:
Aciu uz palaikyma
As UK gyvenu jau 8 metai
O man vis dar paskausta sonai, bet as itariu gal cia visai ne nuo to, manau kad busiu pasalus kojas
mes beveik 7m.norvegijoj. pasisaugoti reikia. dabar ankstyvas pavasaris, skersvejai ir dar salta. as tai 2savaites praverkiau. sitaip liudna buvo. o sunkiausia, kad jau daug zinojo. kai pasidalini savo laime, ji tampa kaip ir bendra.o tada teko pranesti blogas naujienas
net minties nebuvo, kad gali kas blogo atsitikti. jauciausi puikiai kaip ir su pirmaja. bet pirmas nestumas buvo pavyzdinis-nei vienos problemos. jokiu pykinimu, tinimu, berimu ar pan.dalyku. zinoma, man tada buvo 22m., o dabar 34. bet tikrai nesijauciu ''senesne'' nei tada
nei manoo svoris pasikeite per tuos metus, nei energijos sumazejo. nors tiesa sakant, po persileidimo atsirado daug zilu plauku. nesakau, kad ju nebuvo pries tai, bet per tas dvi asaru savaites atrode, kad zyla tiosiog akyse
nepykstu, nekaltinu nieko ir nesigrauziu. bet daug galvojau. graziai cia mus gyvenimas ''nuleido'' ant zemes. ko gero per gerai mums viskas paskutiniu metu sekesi. turim gerus darbus. pries beveik 2,5m. nusipirkom nama cia, norvegijoj. pernai pradejom remonta. daugiau kaip puse namo is pagrindu suremontavom. buvom tokie brandus. suplanavom vaika, kai jau mums tiko laikas. paaimanavom, kad mano sese pasigimde spalio men. vaikiuka. prisidirbo nelaiku, vyras-tiksliau draugas- pastovaus darbo neturejo.dabar jau turi, aciu dievui. ji pati neisdirbo tiek kiek istatymas reikalauja ir negauna ismoku. sodo namelis, kuri jis turejo dar nebaigtas ir nelabai tinkamas gyvenimui.. teko per ziema kitur glaustis.. o mes kokie protingi ir brandus
pirma gyvenima susitvarkem ir tada tik vaiko antro uzsigeidem.. vat ir nuleido mus ant zemes.. ne mums turi tikti, o mes turim tikti.. po persileidimo prisiekiau, kad daugiau niekad ir niekam nesakysiu, kad nelaiku vaikeli gimdo. nors as tikrai ne is blogos valios. nesinori , kad kiti vargeli vargtu. pati pirma dukra pagimdziau dar studente buvau, o vyras uzsienyj dirbo. vis viena ir viena. niekas man nepadejo. pati viska suspedavau kazkaip.bet tikrai buvo sunku. tiesa, as kategoriskai pries abortus. del to baisiai bijojau , kad teks isvalyma daryti. glosciau pilva ir prasiau vaikelio, kad iseitu pats, jei jau nenorejo pas mus ateiti. taip ir atsitiko.
tikrai nenusivyliau ir nenuleidau ranku.ir nebijau vel bandyti. manau, kad vertinsim kudikeli daug labiau, jei pavyks pagimdyti. tikiuosi, kad pavyks greitai. si karta buvo pavyke per 3 cikla. turint omenyj musu amziu 34 ir beveik 41vyrui-tai greitai. tuolab, kad pirma menesi nelabai stengemes, o antra gal persistengem
priemiau viska kaip likimo isbandyma. seimos tvirtumo egzamina islaikem taip pat. as vis dar prisibijodavau, kad teks vel vienai vargti ir su antru vaiku. bet musu mergyte jau didele ir gales padeti. nori sesytes labai
. ir vyras ''subrendo''
nai ir prirasiau
pramuse
. laikas darbeli prisiminti, o tai teks po darbo pasilikti