Kūdikiui 5 mėnesiai ir 3 savaitės

Augant vaikučiui, auga ir jo poreikiai. Kol vaikelis buvo visai mažytis, daugiausiai rūpesčio reikėjo jo kūnui, tačiau jam augant vis daugiau dėmesio reikalauja ir jo smegenys bei emocinis pasaulis. Sotus, švarus ir sveikas kūdikis nebūtinai palaimingai snaus lopšyje - dabar jam reikia veiksmo!

Kūdikis bijo nepažįstamųjų

Aplinka pradėjęs domėtis kūdikis ilgą laiką labai tolerantiškai vertino aplinkinius. Mažylis visuomet labiausiai norėjo bendrauti su tėveliais, tačiau mielai šypsojosi ir juokėsi kalbinamas net beveik nepažįstamų tetų ir dėdžių.

Sulaukęs 5-6 mėnesių amžiaus kūdikis staiga pasikeitė. Jis pradėjo bijoti svetimų žmonių. Būdamas šalia jų, mažylis slepiasi, suka žvilgsnį į šalį, kalbinamas ar imamas ant rankų gali pradėti verkti.

Jaudintis nereikėtų. Tai normali žmogaus raidos dalis. Kūdikis ima suvokti ir prisiminti jo aplinkoje nuolat esančius žmones, saugosi svetimų. Mažylis, deja, gan greitai pamiršta ir retai matomus pažįstamus, jų taip pat šalinasi.

Kūdikiui išsigandus, neverskite bendrauti su jam svetimu žmogumi, tačiau užuot išnešę vaiką į kitą kambarį, pabandykite jį paguosti ir labai ramiai, laikantis atstumo, supažindinkite su aplinkiniais, parodykite kūdikiui, kad jūs su jais bendraujate maloniai, džiaugiatės.

Ši baimė palaipsniui silpnės ir 1-2-ejų metukų vaikas, tikėtina, bus gerokai draugiškesnis ir labiau linkęs bendrauti, prisimins ir retai matomus pažįstamus, giminaičius. Nors, žinoma, tai labai priklauso nuo aplinkos, kurioje auga vaikas, jo asmeninių savybių, temperamento.

Kūdikis nenori važiuoti automobilinėje kėdutėje

Kūdikio smalsumas ir nuolatinis poreikis bendrauti džiugina tėvelius, tačiau tai vargina, kuomet tenka keliauti.

Viskuo besidominčiam kūdikiui būti automobilinėje kėdutėje - tikras vargas. Nuobodžiauti pradėjęs kūdikis susierzina, ima verkti, o kelionės metu nėra galimybės jo išimti iš kėdutės, pasūpuoti ir pažindyti.

Pasistenkite keliauti tuomet, kai vaikas miegos, o išmiegojus vieną ciklą (t.y. apie valandą), planuokite sustojimą. Į kelionę pasiimkite vaiko mėgstamausių žaisliukų, knygelių, įrašykite jam patinkančios muzikos, dainuokite ir kalbinkite kūdikį.

Automobilyje priešais kūdikio akis galite įtaisyti veidrodėlį ar tiesiog pakabinkite kitų kūdikių nuotraukų. Paprastai šio amžiaus kūdikiai labai domisi bendraamžių veidais (veidrodyje savo atspindį matantis mažylis mano, kad tai kitas vaikas), gali juos pakankamai ilgai stebėti.

Nuraminkite kūdikį nukreipdami dėmesį

Augantis kūdikis toks žingeidus ir smalsus, kad jį nuraminti tampa vis lengviau. Jo smegenys sparčiai vystosi, jis labai domisi jį supančiu pasauliu, jį iškart patraukia nauji ir kitoniški dalykai.

Kai mažylis zirzia, pasinaudokite jo didėjančiu susidomėjimu viskuo, kas nauja, ir sukelkite neįprastą triukšmą, padainuokite dainelę, švelniai pabarškinkite puodą – bet koks pasikeitimas gali išsklaidyti jo irzlią nuotaiką. Kartais paprasčiausias pasivaikščiojimas su juo lauke (ar bent nunešimas prie lango, į balkoną) daro stebuklus.

Žinoma, pirmiausia įsitikinkite, ar blogos nuotaikos priežastis nėra viena iš keturių populiariausių „bėdų“: gali būti, kad jo sauskelnės yra šlapios, galbūt jis jaučiasi alkanas, jam reikia atsirūgti arba jis paprasčiausiai nori miego. Jei visi svarbiausi jo poreikiai yra patenkinti, galbūt nuoboduliui išblaškyti pakaks pakeisti aplinką ar truputį pažaisti su juo ant grindų.

Kūdikiai nuolat stebi aplinką

Mums atrodo, kad kūdikiai tiesiog mėgaujasi gyvenimu, auga ir mokosi. „Šiuolaikinių“ kūdikių kasdienybė tikrai nerūpestinga, tačiau jų greitas tobulėjimas yra evoliucijos nulemtas siekis išgyventi.

Kūdikiai labai įdėmiai stebi aplinką ir įsimena svarbią informaciją. Mokslininkų eksperimentas su 5-6 mėnesių amžiaus kūdikiais įrodė jų pastabumą.

Kūdikiui stebint suaugusieji padėjo kaladėlę ant stalo, per patį jo vidurį, t.y. „saugiai“, taip, kaip įprastai dedame daiktus. Vaikai į tai reagavo neutraliai. Jie tokį veiksmą matė ne kartą ir puikiai žino, kad tai įprasta ir nekelia jokios grėsmės.

Tuomet suaugusieji padėjo kaladėlę ant paties stalo krašto, taip, kad dalis kaladėlės pakibtų ore. Pastabūs kūdikiai sunerimo, ėmė zirzti, pasikeitė jų veido mimika. Jiems toks veiksmas pasirodė neįprastas, nematytas, todėl keliantis nerimą. Galbūt dalis sunerimo, nes jau buvo susidūrę su tokia situacija ir žinojo, kad kaladėlė nukris, kils triukšmas, suaugusieji bus pikti.

Lavinkite kūdikio gebėjimą vertinti aplinką

Kūdikiai dar per maži, kad patys galėtų „išbandyti“ savo aplinką, todėl įvairių situacijų stebėjimas jiems yra labai svarbus.

Pasisodinkite kūdikį ir rodykite jam įvairius daiktus, juos skirtingai dėliokite, judinkite.

Pavyzdžiui, sudėkite platesnį bokštą iš kelių didesnių kaladėlių ir stumtelėkite. Bokštas nenukris. Vėliau sudėkite siauresnį, aukštesnį bokštą iš vienos kaladėlių linijos ir stumtelėkite jį. Šis bokštas nukris.

Parodykite, kad už kibiriuką didesnis kamuolys į jį netelpa, o štai smulkesni sviedinukai - puikiausiai!

Rankose papurtykite tuščią dėžutę, o tuomet įdėkite į ją kokių nors daikčiukų ir vėl papurtykite - dabar ji skleidžia garsą.

Savaime supratama, kad kūdikiui šie veiksmai atrodys lyg stebuklas, vaikas tikrai nesupras vieno ar kito veiksmo baigties priežasčių. Tačiau matydamas tokią įvairovę, jis bus „priverstas“ įdėmiai stebėti, galvoti, vertinti.