Nesklandūs santykiai su mama

«1 10 13 1416 Kitas »

Rudaakytė

Nora 7 m.

Jokubas 9 m. 11 mėn.

2024.11.15 11:27 (prieš 1 m.)

Rudaduda parašė:
Čia liga. Senatvėj paūmėja. Lygiai tas pats buvo su mano seneliu ir močiute, nors vienas iš mamos pusės, kitas iš tėčio. Atrodo, kad visi blogi, kenkia, nori apvogt…

Cia labai labai panasu i senatvine demencija arba sizofrenija..

Babyboo

2 m. 8 mėn.

2024.12.25 02:28 (prieš 1 m.)

Naktiniai pamąstymai iš po šv. Kūčių vakaro... žinoma į temą: epicentre – mama. Trumpa priešistorė. Vienturtė (neišlepus), tėvai išsiskyrę, nesutarimai su mama nuo vaikystės. Nuo pat mažens nesupratau, kas yra besąlygiška mamos meilė, švelnumas ar pan., visur viena: pas gydytojus, mokyklos renginiuose mamos ir nematyti... Žodžiu, nuoskaudų pilna, o drąsos susėst ir pasikalbėt su mama nėra ir šiandien, nors metų 30+. O gal ir nematau prasmės, nes vienas iš jos savybių negirdėti ir daryti savo. Gimus mano pirmam vaikui, viskas tik suaštrėjo. Tapus mama, žiūriu į savo vaiką ir nesuprantu, o kodėl manęs taip niekas nemylėjo? Visos žaizdos tiek suopėjo, kad sutikus mamą, patampu blogesnė savęs versija: šypsenos nėra, kalbėti su ja nenoriu, o jei išlemenu žodį, tik norėdama paprieštarauti jai. Savo vaiko jai nesu palikusi ir net negalvoju to padaryti, nes nu kaip galiu, kai ji, mano akim, neturi motinystės įgūdžių. Nors... anūku džiaugiasi. Bet man čia vėl negerai, nes manim tai nesidžiaugė. Susitinku itin retai, nors gyvenam tame pačiame mieste. Na ir va... Kūčių vakaras. Visi skuba pas artimuosius, o aš save drąsinu: išbūsi, atsedėsi ir vėl galėsi nesimatyti. Skamba baisiai. Žinau. Bet yra, kaip yra. Kad ir šiandien mano vaiką (16 mėn.) paliko be priežiūros ant aukštos sofos, sakau taip negalima, o ji nieko čia nebus ir pan. toliau man prieštarauja, vaiką žiūrėjo taip, kad jis susitrenkė galvą į stalą, kiša telefoną, nors mes vaikui nerodom jo ir esam prieš tokius rodymus, man nusisukus ji vistiek rodo telefoną ir meluoja, kad nerodo, ir t. t. Kenkia tai ir mano bei vyro santykiams: jis to nesupranta, kyla barnių. Ilgai sukasi mintis, net kreiptis pas psichologą pagalbos, nes pati nesusitvarkau su tokiom neigiamom emocijom mamai. O gal, tiesiog, paaiškinus sutuaciją imti ir nutraukti visiškai santykius? Nesakau, kad nepadėčiau nelaimėj, ligoj ar pan., bet vaidinti santykius per tokias gražias šventes ir paskui grįžus į namus verkti, nebesinori. Norėjau išsipasakoti... Išsipasakojau. Taip glaustai, kaip tik išėjo. Reikia padrąsinimo, nuraminimo, paguodos, patarimo, bet tinka ir kritika. Gal aš kažkaip turėčiau kitaip reaguoti? Bet kaip tada perlipti per save?

Laurute90

2 m. 11 mėn.

5 m. 9 mėn.

2024.12.25 07:34 (prieš 1 m.)

Babyboo parašė:
Naktiniai pamąstymai iš po šv. Kūčių vakaro... žinoma į temą: epicentre – mama. Trumpa priešistorė. Vienturtė (neišlepus), tėvai išsiskyrę, nesutarimai su mama nuo …

Kreipkitės pas psichologą, padės susidėlioti mintis. Santykių nutraukimas - ne problemos sprendimas, nes viduje vistiek krūva nuoskaudų, kurias reikia išmokti paleisti.
Na o dėl to, kad neklauso tėvų ir daro savaip tai tikrai ne vienos šeimos problema, net ir gerai sutariančiuose kažkodėl seneliai bando ribas ir kišąsi į auklėjimus. Nepalikite vaiko vieno su žmogumi, kuriuo nepasitikite, ir brėžkite ribas konkrečiai ir aiškiai.

laumės_žirgas

1 m. 4 mėn.

5 m. 1 mėn.

11 m. 5 mėn.

2024.12.25 12:02 (prieš 1 m.)

Babyboo parašė:
Naktiniai pamąstymai iš po šv. Kūčių vakaro... žinoma į temą: epicentre – mama. Trumpa priešistorė. Vienturtė (neišlepus), tėvai išsiskyrę, nesutarimai su mama nuo …

Suprantu jus... Aš taip pat neturiu santykių su mama. Bet tuo metu, kai turėjau, jie buvo pilni manipuliavimo ir 0 nuoširdumo. Reikia paminėti, kad mama emigravo, kai man buvo 10 m. vėliau kelis kartus buvo grįžusi, pabūdavo iki metų ir vėl emigruodavo. Niekaip sau vietos nerasdavo.

Tada kažkuriuo metu prasidėjo tėvų skyrybos ir mama pradėjo naudoti mane kaip įrankį kenkti tėčiui ir kiršinti mus, nors gyvenau su juo ir jis mane išlaikė. Nuteikinėjo prieš tėčio giminę, nors tai buvo vieninteliai žmonės, kurie kažkiek atstodavo ir rodydavo normalios šeimos santykius. Su jais švęsdavom visas metų šventes ir gimtadienius, kai tuo tarpu mamos šeima visi tarpusavy išsidraskę...

Dabar, kai atgal atsisuku, sunku suvokti kaip galima taip nemylėti savo vaiko ir paisyti tik savo interesų...

Galiausiai nutiko toks dalykas, kad prieš 5 metus susitikom per babos (mamos mamos) jubiliejų. Man priėjus su mama pasisveikinti, ji mane pastūmė ir pro sukąstus dantis iškošė "nelįsk prie manęs. Aš tau tik surogatinė motina!". Po jubiliejaus nutraukė su manimi visus ryšius - mus su vyru užblokavo FB, whatsappe ir t.t.

Ir žinot ką? Šis jos atsitraukimas man tapo didžiausia dovana! Dabar rami be kaltės jausmo bendrauju su tėčiu ir jo pusės giminėmis. Bendraujant su mama nebereikia laviruoti, kažko nutylėti ar jaustis kaltai, kad nesielgiu taip, kaip ji nori. Po šių penkerių metų ramybės, aš daugiau jos savo gyvenime nebenoriu. Nejaučiu kokios nuoskaudos, kad jos nėra, nei ilgesio, nei gailesčio, nei nostalgijos. Nieko.

O jei klausite kodėl ji mane atstūmė, tai aš priežasties nežinau. Anot jos, atstūmimas yra bausmė man, o už ką, turiu suprasti pati

Džiaugiuosi, kad ji man parodė visus įmanomus būdus kokia mama nenoriu būti.

Šiek tiek išsiplėčiau, bet ką noriu pasakyti, tai jog aš asmeniškai netikiu tokiu dalyku kaip pareiga tėvams nepaisant to kaip jie su mumis elgėsi. Čia esu savanaudė ir savo bei savo šeimis gerovę statau į pirmą vietą. Todėl nemanau, kad turim bendrauti su giminaičiais vien todėl, kad mus sieja kraujo ryšys. Jei to kraujo ryšio nebūtų, ar tokius žmones prisileistumėte? Čia kalbu apie tuos atvejus, kai ryšys skaudina ir traumuoja. Kam jį laikyti? Kur tokio ryšio vertė?

Deja kalbėjimas nepadės. Tam, kad kalbėjimas padėtų, abu žmonės turi ateiti į dialogą sąmoningi, pasiruošę išgirsti vienas kitą ir keistis kito atžvilgiu. Jei tokio nusiteikimo nėra, tai kalbėjimas bus beprasmis.

Kažkada aš bandžiau kalbėtis su mama. Beprasmiška. Visi aplink kalti dėl joa gyvenimo pasirinkimų tik ne ji pati. O aš dar likau savanaudė ir nedėkinga dukra

Babyboo

2 m. 8 mėn.

2024.12.25 13:30 (prieš 1 m.)

Laurute90 parašė:
Kreipkitės pas psichologą, padės susidėlioti mintis. Santykių nutraukimas - ne problemos sprendimas, nes viduje vistiek krūva nuoskaudų, kurias reikia išmokti palei…

Yra ir pas mus tas tėvo rolės manipuliavimas: kodėl kviečiu tėtį į šeimos šventes, jis juk mus paliko.... tik manęs jis nepaliko, bendravo, palaikė ryšį ir pan. Kartais galvoju, kad ji manyje mato savo buvusį vyrą ir dėl to sąmoningai nebuvo šalia manęs. O gal pati nesulaukė tinkamo dėmesio iš savo tėvų. Daug teorinių pamąstymų... gal reiktų pokalbio su ja. Aš ir pati blogai jaučiuosi, kai taip vengiu savo mamos. Nenoriu jos skaudinti, bet tas buvimas šalia jos skaudina mane, daro neigiamią įtaką mano šeimai, man. Ir aš norėčiau paskambinti mamai, pasiguosti, pasipasakoti, bet tada apie mano istorijas žino visi, kas ją pažįsta. Man taip netinka. O ji žiūri į akis ir sako, kad niekam nieko nepasakoja. Bet žinau, kad yra kitaip. Ech, pasaka be galo. Jei nebūtų mama, tikrai su tokiu žmogumi nepalaikyčiau jokių santykių. Ir tas aplinkos nesupratimas: nu kaip galima taip neborėti bendrauti su mama? Kas per žmogus taip gali elgtis? Bet va, galima. Artėja mano gimtadienis, o aš galvoju, kaip išvengti susitikimo su ja.

Laurute90

2 m. 11 mėn.

5 m. 9 mėn.

2024.12.25 18:23 (prieš 1 m.)

Babyboo parašė:
Yra ir pas mus tas tėvo rolės manipuliavimas: kodėl kviečiu tėtį į šeimos šventes, jis juk mus paliko.... tik manęs jis nepaliko, bendravo, palaikė ryšį ir pan. Kar…

Suprantu jūsų padėtį, ir tikiu, kad mesti bendrauti atrodo lengviausias sprendimas, bet. Visa tai ko jūs neišsakote, dėl ko nervinatės, niekur nedings net nebendraujant. Tai giliai nusės pasąmonėj ir išlys pačiu netinkamiausiu metu.
Negaliu būti jūsų vietoj, bet jei tektų atsidurti tokiose aplinkybėse kurias aprašėt 1) psichologas, kad suprastumėt save, išsikalbėtumėt, galėtumet eiti į dialogą rami 2) pokalbis su mama, atviras, kad nebūtų taip, kad galėjau, norėjau pasakyt, bet neišėjo 3) jei jau nesigauna visai kontaktuoti nebendraujama ir pamirštama, kad taip išvis buvo. Bet ne tokiu būdu, kad laikyti savyje tai o nuoširdžiai paleisti (taip, tai yra labai sunku). Ką galėčiau parekomenduoti iš savo patirties, tai pasidomėti atleidimo laiškais. Vienas iš būdų kaip išsakyti savo mintis be pokalbio su kitais žmonėmis. Gal jums padės bet tiesiog mesti visko nesiūlyčiau, nes tai neišgaruoja, tik kaupiasi. Bent man labai padėjo, tik su tėčiu. O su juo mes turėjome daug visko, ir skyrybas su mama, išdavystę, ir pjaustėsi prie manęs ir ko tik nori buvo. Psichologas, darbas su savimi ir nebejaučiu viduje jam jokio buvusio įniršio ar kaltinimų. O mamai atsakiau paprastai į tą skyrybų, palikimo pabrėžimą "aš jam atleidau". Viskas pas jas likusios nuoskaudos dėl skyrybų ir neišsakyti jausmai, bet vaikai eina savu keliu. Kaip nuspręsite taip ir bus, jūsų santykiai neturi sutapti, kaip norite taip ir bendraujate.

Babyboo

2 m. 8 mėn.

2024.12.25 22:14 (prieš 1 m.)

Laurute90 parašė:
Suprantu jūsų padėtį, ir tikiu, kad mesti bendrauti atrodo lengviausias sprendimas, bet. Visa tai ko jūs neišsakote, dėl ko nervinatės, niekur nedings net nebendrau…

Ačiū. Tikrai pagelbėjote. Kartais taip reikia to nešališko požiūrio, kad pavyktų susidėlioti mintis.

Barbarbar

2025.04.07 15:49 (prieš 1 m.)

Babyboo parašė:
Ačiū. Tikrai pagelbėjote. Kartais taip reikia to nešališko požiūrio, kad pavyktų susidėlioti mintis.

Pasakysiu paprastai, mažinat iki minimumo bendravimą ir taškas. Nepadės nei atviras kalbėjimas, nes nei klauso, nei nori klausyt, nei visokie atleidimo taškai ir t.t. tikria palengvėja, kai sumažinat bendravimą. Nenorite visai nebendraukite. Mane labiausiai erzina, kai vis kažkas aiškina, kad mama, kad turi bendraut, kad lengviau nebus. Bus lengviau, su laiku mažėja tas spaudimas, nes nestebi ir nebūni dažnai šalia toksiško žmogaus. Turi atsiriboti nuo to toksiškumo, nes jis labiau kenkia, nei kaltės jausmas dėl nebendravimo.

2

laumės_žirgas

1 m. 4 mėn.

5 m. 1 mėn.

11 m. 5 mėn.

2025.04.08 15:19 (prieš 1 m.)

Barbarbar parašė:
Pasakysiu paprastai, mažinat iki minimumo bendravimą ir taškas. Nepadės nei atviras kalbėjimas, nes nei klauso, nei nori klausyt, nei visokie atleidimo taškai ir t.…

Visiškai pritariu! Tokie žmonės neišgirs jūsų, nes yra viena tikra tiesa ir ji yra jų.

Paskutinius 5 metus gyvenu tokiame lengvume ir aiškume, ko nebuvau patyrusi visus 15 metų, prasidėjus tėvű skyryboms.

Ir aplinkinių komentarai "juk mama", "tėvų nepasirinksi" ir t.t. kyla iš to, jog jie nepatyrė to toksiško santykio ir vertina tai tik per savo ir savo mamos santykių prizmę.

Viena pažįstama turėjo super toksišką mamą. Ji nebijojo pripažinti, jog mamos mirtis jai buvo tikras išsigelbėjimas, nes pati neturėjo tiek vidinės stiprybės, kad galėtų nutraukti santykius.

Naujokė1

29 sav., liko 78 d.

2026.03.09 15:54 (prieš 1 mėn.)

Sveiki. Visada puikiai sutariau su mama, visada stengiausi ją suprasti, daug bendraut, mylėti ir t.t. Visgi turėjau nemažai problemų su psichologine sveikata, kurių ji atrodo iki šiol nesupranta. Nerimas, panikos atakos, spaudimas būti geresnia ir patenkinti jos lūkesčius. Sulaukdavau visokių komentarų augant, bet viską perlipau ir bandžiau jai atleisti. Žinau, kad mes nesam tobuli. Dėl to būdavo nesutarimų, bet viskas atrodė ribose. Vėliau ėjau pas psichologus ir išmokau pamažu brėžti ribas savo gyvenime.
Kai pastojau, jai pirmai pasakiau jog laukiuosi. Labai apsidžiaugė, apsikabinom ir t.t. Po to nusprendėm susirašyti su vyru. Didelių vestuvių nei jis nei aš nenorėjome. Kadangi turiu nerimo sutrikimą, nusprendėm susirašyti dviese + liudininkai +mano brolis. Tėvų nekvietėm, nes abiejų šeimose yra sunkumų, bei įvairių persipynusių santykiu ir t.t Nusprendėm, kad ši diena liks apie mus du ir ramybę kurią kuriame kartu. Pažadėjau mamai, kad atšvęsime po to. Nusivesime į restoraną kai nebebus streso. Kelis kartus klausiau ar nepyksta, sakė ne.
Diena prieš vestuves, su ja kalbėjau telefonu. pasakiau, kad jaudinuosi labai. Ji pasakė - jeigu taip bijai, tai reikėjo išvis nesituokti ir nieko nedaryti. Vakare verkiau apsikabinus vyrą...
Po vestuvių, ji man pasakė, kad aš ją labai įskaudinau. Staiga viskas apsivertė aukštyn kojom. Bendravimas atšalo. Bandžiau aiškintis, bet nieko nepavyko. Likau kalta, bloga ir nedėkinga dukra.
Po kelių sav. ji atsileido, parašė kad pasiilgo. Apsidžiaugiau ir ėmiau bendrauti vėl. Kol kalbėjau apie "babyshower" ji supyko. Rėžė man, kad "net nežinotu ką palinkėti dar nemigusiam kūdikiui". Ir kodėl išvis žmonės ją sveikiną tuo, kad ji taps močiute,nes ji čia "ne prie ko". Vėl likau įskaudinta.
Nėštumo pradžioje, galvojau, kad reikės mamos pagalbos po gimdymo, tačiau vyras gauna daug atostogų ir bus tą laiką namuose. Pranešiau šitą savo mamai. Ji vėlgi supyko, sakė kad yra nereikalinga ir liepė jai duoti erdvės "kad nesusipyktumėm".
Šiuo metu nebendrauju, kad ir kaip skaudu. Visada tikėjausi, kad mano nėštumas ją džiugins. Bet viskas gaunasi atvirkščiai. Nesuprantu kodėl ji taip elgiasi. Kodėl ji mane atstumia.