Aš būtinai pritariu, kad vaikas turi žinoti tiesą apie biologinius tėvus. Pernai lankiau kursus įtėviams ir globėjams. Ten, griežtai pabrėžiama, kokios svarbios vaikui yra jo ištakos. Tai ne vien žinojimas kas tavo biologinis tėvas ir mama, tai supratimas kodėl tu esi toks. Tai savęs sutapatinimas. Rekomenduojama, kuo anksčiau su vaikučiu apie tai kalbėti. Pradėti nuo pasakų ir prieiti prie realių aiškinimų (pagal vaiko amžių).
Mano mama ištekėjo antrą kartą kai man buvo apie 4,5 m. Patėvis buvo idealus. Nešiodavo ant pečių, fotografuodavo pievose, slapčia nuo mamos, nešdavo į lovą skanėstus prieš miegą. Pradėjau vadinti jį "tėveliu", nors mano tėvas niekuomet manęs neatsisakė, lankė, pirko dovanas, sekė pasakas ir pasiimdavo pasivaikščioti ar veždavosi pas gimines. Tikras tėvas labai pyko, sužinojęs, jog patėvį vadinu "tėveliu". Tėvo mama mėgino aiškiti, kad mano tėtis yra tik jos sūnus. Buvau mylimiausia močiutės anūkė.
Ne iš karto supratau ko jie taip pyksta. Bet realybė greitai atvėrė man akis. Kai man buvo 6 m. gimė brolis. Patėvis, kaip "geroji krikštamotė" pavirto į "raganą". Mano gyvenimas virto pragaru. Bijodavau eiti į virtuvę ar į tualetą, jei galėdavo būti tikimybė susitikti su patėviu koridoriuje, nes dažnai gaudavau smūgį į šoną "lyg netyčia".
Į klausimą "Ar gerai, kad patėvis buvo?" labai sunku atsakyti. Finansiškai, žinoma, gerai. Mamai buvo lengviau. Bet ar tai buvo verta mano traumuotos vaikystės? Juk pasekmės išlieka visą gyvenimą, kad ir kaip jas slėptum...
Linkiu, tiems vaikučiams, kurių mamos laukiasi (susilaukė) kūdikėlių su antru vyru, kuo geresnių patėvių ir po šeimos pagausėjimo.
O globėjų ir įtėvių kursuose, pamąsčiau, jog reikėtų į tokius kursus vesti visus ne savo vaikus auginančius patėvius ir pamotes. Juk žmonės pamilsta visai svetimus vaikus. Vadinasi, tavo mylimo vyro ar žmonos vaikai, turėtų būti dar mielesni.