Kūdikiui 3 mėnesiai ir 3 savaitės

Judviejų mažyliui patinka ištiesti rankytes ir liesti viską, ką tik jis gali pagriebti. Gerėjant koordinacijai jis išmoksta siekti daiktų, kurie patraukia jo dėmesį, ir juos paimti.

Kūdikio žvairumas

Naujagimių matomas pasaulis yra blankus, miglotas, juodai-baltas, tačiau kūdikiui augant jo rega sparčiai tobulėja. Geriau matantis kūdikis ima vis labiau domėtis aplinka ir iš pradžių suka bei kelia galvytę stebėdamas jam patikusius daiktus.

2-3 mėnesių amžiaus kūdikis daiktus ima sekti tik akimis, jam jau nereikia pasukti galvytės, tačiau vaikučiai dažnai žvairuoja. Kūdikio „pažvairavimai“ turėtų retėti ir palaipsniui visiškai išnykti iki 3-5 mėnesių amžiaus. Kartais kūdikis žvelgia tiesiai, tačiau dėl anatominės veiduko sandaros atrodo, kad mažylis žvairuoja.

Jeigu „pažvairavimai“ užtęsia, dažnėja, yra labai ryškūs, vertėtų pasikonsultuoti su gydytoju ir pradėti gydymą. Žvairumas yra ne tik estetinė problema. Žvairuojančiam vaikui gali pradėti svaigti galva, sutrinka regėjimas: vietoje vieno daikto jis mato du, jam sudėtinga nustatyti, kokiu atstumu nutolę objektai, žvairuojanti akis nesiunčia smegenims signalo, tad ji sparčiai pradeda silpti. 

Miegodamas kūdikis knarkia

Teoriškai sveikas, pro nosį kvėpuojantis kūdikis tą turėtų daryti tyliai, tačiau praktiškai būna visaip. Kartas nuo karto suknarkia dauguma kūdikių ir knarkimas įprastai nedaro jokios neigiamos įtakos jų sveikatai.

Dažniausiai knarkimą lemia raidos ypatumai: nemaža dalis naujagimių šį pasaulį išvysta turėdami dar nesukietėjusias gerklas, kurios stipriau vibruoja (o tuo pat metu pro jas skverbiantis orui ir sukeliamas triukšmas). Ši būklė dar vadinama laringomaliacija. Daugeliu atvejų ji praeina savaime iki 2 metų (nors simptomai ženkliai sumažėja 12-18 mėn. kūdikiams). 

Knarkimą taip pat gali lemti ir sloga, alergija, per sausas patalpų oras ir kt. priežastys.

Sunerimti reikėtų tuo atveju, jei kūdikis knarkia garsiai, skleidžia keistus garsus, dėl knarkimo sutrinka mažylio miegas ar net kvėpavimas. Šie simptomai gali rodyti, kad naujagimiui ar kūdikiui pasireiškė miego apnėja, taip pat viršutinių kvėpavimo takų pasipriešinimo sindromas (UARS).

Kūdikio ausų valymas

Kalbant apie kūdikio higieną dažniausiai akcentuojama kūdikio bambutės priežiūra, kūdikio lytinių organų higiena, saudos kūdikių odos priežiūra, tačiau mažai kur rasime rekomendacijų, kaip tinkamai valyti kūdikio ausis.

Kaskart maudydami kūdikį vonioje ar vonelėje taip pat išvalykite išorinę ausį bei odą aplink ją. Sudrėkinta servetėle ar vatos diskeliu švelniai nuvalykite sritį už kūdikio ausų (čia labai dažnai kaupiasi nešvarumai) ir visą ausies išorę. Nekiškite servetėlės ar vatos giliai į ausies landą. Taip galite pakenkti ausies kanalui.

Specialių vatos pagaliukų (krapštukų) naudoti kišant juos į ausį negalima. Jie ne pašalina vašką, o kaip tik jį įstumia giliau į ausies vidų. Storesni, specialiai kūdikiams skirti ausų krapštukai yra saugesni, tačiau jų vis tiek negalima kišti į vaiko ausies landą. Jais galite tik apvalyti ausies išorę, odelę ir raukšleles už ausų lygiai taip pat, kaip servetėle arba vatos diskeliu. 

Kūdikis įpranta prie aplinkos

Kūdikiai puikiai suvokia ir prisimena savo aplinką, joje jaučiasi ramūs ir saugūs, gali sparčiau tobulėti. Mokslininkai atliko tai įrodantį eksperimentą su maždaug 3 mėnesių kūdikiais.

Prie mažylių kojyčių ir virš galvos kybančių karuselių buvo pririšti kaspinai. Nuolat kojytes judinantys kūdikiai ilgainiui pastebėjo, kad pajudinus koją ima judėti ir prie jos pririšta karuselė. Karuselės judėjimas džiugina ir domina mažylį, tad jis ima spardytis dažniau. Pakartojus eksperimentą po savaitės, kūdikiai ėmė spardytis iškart, t.y. jie prisiminė, kad judinant kojas judės ir virš galvos esanti karuselė.

Jeigu kūdikių aplinka bent truputį pasikeisdavo, pavyzdžiui, ant lovelės krašto buvo užkabintas spalvotas pledas, mažyliai nebesuprato, kaip pajudinti karuselę. Jie spardėsi rečiau, atsitiktinai, iki kol pastebėdavo kojų ir karuselės judinimo sąsają, t.y. pamoką teko išmokti iš naujo.

Žinoma, naujos patirtys kūdikiui labai svarbios, tačiau reikėtų suprasti, kad net ir menkiausi pokyčiai gali sutrikdyti kūdikio ritmą, mažylis gali primiršti jau išmoktus įgūdžius.

Po gimdymo likęs pilvukas - pilvo raumenų diastazė (išsiskyrimas)

Jeigu, nepaisant fizinio aktyvumo, subalansuotos mitybos bei atsistačiusio svorio, pilvukas po gimdymo lieka pūpsoti, galima įtarti pilvo raumenų diastazę. 

Pilvo raumenų diastazė – tai tiesiųjų pilvo raumenų išsiskyrimas nėštumo metu, suardantis pilvo sienos vientisumą. Kairės ir dešinės pusės raumenys atsiskiria viduryje ties baltąja linija. Skirtingais duomenimis, ši būklė būdinga maždaug 30–70% visų nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų.

Diastazė, visų pirma, yra estetinė problema, tačiau ilgainiui pastebimi ir sveikatos negalavimai, siejami su atsiskyrusiais pilvo raumenimis. Diastazė siejama su apatinės nugaros dalies skausmu, netaisyklinga laikysena, silpnais dubens dugno raumenimis, šlapimo nelaikymu ir kt. 

Jeigu manote, kad jūsų pilvo raumenys gali būti išsiskyrę, vertėtų pasikonsultuoti su kineziterapeutu, chirurgu ar plastikos chirurgu. Atlikti pilvo raumenų patikrą galima po gimdymo praėjus bent 1,5–2 mėn.: tuo metu gimda jau būna visiškai išsivaliusi ir beveik pasiekusi įprastą dydį.

Diastazę sumažinti padeda korseto nešiojimas ir kineziterapija, tačiau kartais prireikia ir chirurginio gydymo.